Apie akademiką, dešrą ir kodėl gyvenimas nėra diagnozė

Sėdžiu ant suoliuko. Rytas toks, koks ir turi būti – be fanfarų, šiek tiek drėgnas, kvepiantis permirkusia žeme ir ramybe. Čia, mano žemėje, laikas teka kitaip. Jis nebėga maratono su „Apple Watch“ ant riešo, jis tiesiog yra. Kaip rąstas, gulintis pievoje. Guli ir niekam nieko neįrodinėja.

Bet ramybė, kaip žinia, yra tik pertrauka tarp dviejų chaosų.

Mano galvoje – kaip tame daugiabutyje, kurį matau tolumoje – vėl vyksta susirinkimas. Ir tema, žinoma, „labai svarbi“. Mes bandome nuspręsti, kodėl aš šiandien jaučiuosi... tiesiog normaliai. Ne „super“, ne „efektyviai“, o tiesiog normaliai. Ir mano vidiniam elitui tai netinka.

– Atleiskite, kolega, – pasigirsta tas balsas, nuo kurio man visada norisi atsistoti ir išeiti, bet aš sėdžiu. Tai Vupekas. Mūsų etatinis akademikas, Vidinio Universiteto rektorius, žmogus, kuris žodį „papraščiau“ laiko įžeidimu. Jis stovi mano galvos scenoje, pasitaiso savo (įsivaizduojamus) akinius ir žiūri į mane kaip į laboratorinę žiurkę. – Ar mes galėtume dekonstruoti šią būseną?

Aš tyliu. Žiūriu į varną, kuri bando atlupti kažkokį blizgutį nuo asfalto. Varna užsiėmusi rimtais reikalais.

– Evaldai, – tęsia Vupekas, nepakęsdamas tylos, nes tyla jam reiškia kognityvinį vakuumą. – Tavo pasyvumas yra akivaizdus gynybinis mechanizmas. Mes stebime klasikinę regresiją. Tu atsisakai dalyvauti sociumo dinamikoje, nes bijai konfrontacijos su savo paties, sakyčiau, neišpildytu potencialu. Tai vadinama sublimacija į buitį. Froidas apie tai turėtų ką pasakyti. O jau Jungas... Jungas tavo tą „sėdėjimą“ pavadintų archetipiniu bėgimu į įsčias.

Jis kalba, ir aš jaučiu, kaip mano smegenys pradeda džiūti. Vupekas yra tas tipas, kuris pamatęs gražų saulėlydį, nepasakytų „gražu“, o pradėtų aiškinti apie šviesos lūžio kampus atmosferos sluoksniuose ir kaip tai koreliuoja su mūsų mirtingumo baime. Jam gyvenimas yra ne procesas, o diagnozė.

– Ar tu baigei? – paklausiu mintyse, bandydamas nenubaidyti varnos.

– Aš tik pradėjau! – Vupekas pakelia pirštą. – Mes privalome išanalizuoti šią stagnaciją. Kodėl tu nerašai mokslinio straipsnio? Kodėl tu nekuri metodikos? Tavo hedonistinis polinkis į...

Ir tada įsijungia sirena. Ne, ne policijos. Įsijungia Vladislava.

– O Dieve, kaip nuobodu... – jos balsas nusitęsia per visą mano nervų sistemą kaip lėtas, klampus medus. – Dieduli, ar tu girdi šitą briedą?

Vladislava, mano vidinė Karalienė ir Kūno Balsas, guli ant savo (įsivaizduojamos) sofos. Jai nerūpi Froidas. Jai rūpi, kad suoliukas kietas, o skrandyje – tuštuma.

– Jis vėl apie tą patį, – tęsia ji, žiovaudama. – „Sublimacija“, „dinamika“... Klausyk, Vupekai, gal tu tiesiog esi alkanas? Nes kai aš alkana, aš irgi pradedu nusišnekėti.

– Tai nėra nusišnekėjimas, tai yra psichodinamika! – įsižeidžia Vupekas.

– Tai yra badas, mielasis, – nukerta Vladislava. – Dieduli, žiūrėk. Matai tą varną? Ji protingesnė už tave. Ji rado kažką blizgančio ir džiaugiasi. O mes sėdim čia, šąlam užpakalį ir klausomės šito sauso teorijos vadovėlio. Kada mes valgėm? Aš jaučiu, kaip krenta cukrus. Man reikia dozės. Man reikia kažko riebaus. To ispaniško kumpio, kurį paslėpei šaldytuvo gale.

– Cholesterolis... – bando įsiterpti Vupekas.

– Tylėk, sausuoli, – nutildo jį Vladislava. – Gyvenimas yra tam, kad būtų skanu ir minkšta. Dieduli, einam namo? Pasikepsime kiaušinienės su spirgučiais. Ir užsiklosime tuo pledu. Tuo pūkuotu. Ir jokių knygų. Jokių analizių. Tiesiog būsim.

Ir štai aš sėdžiu tarp jų. Tarp Vupeko, kuris nori, kad aš būčiau „reikšmingas“ ir „analitiškas“, ir Vladislavos, kuri nori, kad aš būčiau sotus ir šiltai apklostytas.

Vienas tempia į dangų (bet per kančią), kita tempia į lovą (per malonumą).

Ir žinote, ką? Aš paimu giliai oro. Jaučiu, kaip šaltas oras užpildo plaučius – tuos pačius vamzdžius, kurie veikia be jokių vadovėlių.

– Vupekai, – sakau lėtai, savo „ūkišku“ tonu. – Tavo teorijos gražios. Jos skamba kaip brangus kostiumas. Bet su kostiumu ant suoliuko nepasėdėsi – susiteps. Padėk tą Froidą į lentyną. Šiandien mes nieko neanalizuosim. Šiandien mes nedarysim jokių išvadų.

Vupekas susiraukia, lyg būčiau pasiūlęs jam valgyti iš šiukšliadėžės.

– O tu, Vladislava, – kreipiuosi į ponią. – Dešra bus. Bet vėliau. Dabar mes pasėdėsim dar penkias minutes.

– Bet man šalta... – zirzia ji.

– Pakentėk. Tai vadinasi „grūdinimasis“, – mirkteliu jai.

Sėdžiu ir žiūriu į dangų. Nėra jokios diagnozės. Nėra jokio trūkumo. Yra tik aš, suoliukas ir tas amžinas cirkas galvoje. Ir tai yra gerai. Nes jei Vupekas nutiltų visam laikui, aš tapčiau daržove. Jei nutiltų Vladislava, aš tapčiau robotu.

Jie abu reikalingi. Bet bosas čia esu aš. Tas, kuris sėdi ant suoliuko ir sprendžia, kada laikas teorijai, o kada – spirgučiams.

Šiandien laimėjo spirgučiai. Vupekai, užsirašyk tai į savo protokolą kaip „sąmoningą regresiją į gastronominį pasitenkinimą“.

(Diedulio patarimas) Kai tavo galvoje kyla karas tarp „reikia“ (Vupeko) ir „noriu“ (Vladislavos), daryk trečią dalyką. Nieko nedaryk. Tiesiog atsisėsk. Leisk jiems išsirėkti. O tada eik ir suvalgyk ką nors skanaus. Nes filosofija ant tuščio skrandžio yra ne išmintis, o tiesiog bloga nuotaika.