Kodėl mes juokiamės iš pimpalų, kai mums skauda širdį?

Sėdėjau „Žalgirio“ arenoje. 10 000 žmonių. Visi juokiasi.
Scenoje „Mantai“ kalba apie pimpalus, apie senatvę (nors jiems dar toli) ir apie tai, kaip viskas užkniso.
Bambantis mano galvoje rėkia: „Kas čia per lygis? Kur intelektas? Kur kultūra?!“.
Bet tada Vladislava (kuri mėgsta komfortą) sako: „Dieduli, atsipalaiduok. Žiūrėk, kaip jiems to reikia.“

Ir aš pamačiau.
Tai nebuvo humoro vakaras. Tai buvo kolektyvinė terapija.
Mums, tai 35–45 metų kartai, skauda. Mes pavargom nuo paskolų, nuo „sėkmės istorijų“, nuo tobulų Instagramo tėvelių. Mes norim, kad kažkas užliptų ant scenos ir pasakytų: „Žinokit, aš irgi nebegaliu“.

Jie perka bilietą ne dėl bajerių. Jie perka teisę pasijusti normaliais. Teisę būti netobulais, senstančiais, pilvotais ir kartais nelaimingais.
Jei vienintelis būdas tai išleisti yra juokas iš „pimpalo“ – tebūnie.
Susileiskit tą pigią dozę. Rytoj vėl reikės būti rimtiems.

(Diedulio išvada) Jei tau skauda – juokis. Jei negali juoktis – atsisėsk ant suoliuko. Aš pasislinksiu.