Lyriškasis

Sustoju. Žvelgiu į pilką daugiabučių sieną.
Kur kiti mato nykumą, aš įžvelgiu šviesą –
saulės atspindžius languose, laiko žymes betone.

Praeinu pro prabangų restoraną.
Blizgesys akina, bet širdis jaučia tuštumą.
Gal tikrasis grožis – skvere, ant suoliuko su duona?

Juoda ir balta. Kontrastai atskleidžia esmę.
Pro objektyvą matau kitaip – giliau, aiškiau.
Šešėliai ir šviesa – gyvenimo metafora.

Būti. Tiesiog būti. Kas aš esu šiame chaose?
Klausiu savęs, žvelgdamas į begalinį dangų.
Atsakymų nėra, bet klausimas jau yra pradžia.