Rytoj 8:05 mes švęsime

Matau kaimynę. Ji lygina sūnaus marškinius ir dūsauja: „Oi, kaip greitai prabėgo atostogos, vėl tas lėkimas...“.
Meluoja.
Aš matau jos akis. Ten – viltis. Ten – horizontas.

Rytoj, lygiai 8:00, kai durys užsivers ir tie mieli, brangūs, bet energiją siurbiantys „džiaugsmeliai“ iškeliaus į mokslo šventovę, kvartale stos palaiminga Tyla.
Vladislava mano galvoje jau planuoja: „Dieduli, rytoj gersim kavą ir niekas neklaus 'Kur mano kojinė?'. Tai bus geriau nei dešra“.

Mes mylim savo vaikus. Žinoma.
Jie eina augti, protingėti, kurti Lietuvos ateitį (kilnus tikslas, kaip sako Girinis). Mes jais didžiuojamės.
Bet, po velnių, kaip mes norim susigrąžinti savo namus.
Rytoj ryte aš neisiu kasti sniego. Aš tiesiog sėdėsiu terasoje ir klausysiuosi, kaip NEVYKSTA „Brawl Stars“ čempionatas mano svetainėje.

(Diedulio išvada) Nesijauskit kalti, jei rytoj ryte norėsis šokti pergalės šokį. Laisvė yra saldi, net jei ji trunka tik iki 15 valandos.