(Veiksmo vieta: Kaunas, Laisvės alėja. Ant suoliuko sėdi Evaldas. Lapkričio pabaigos/Gruodžio pradžios drėgmė, bet viduje – keista šiluma.)
DEMIURGAS: Stop kadras. 🎬 Pakeiskime perspektyvą. Mes nežiūrime į pusamžį vyrą. Mes žiūrime į pagrindinį aktorių, kuris ką tik baigė Pirmąjį Veiksmą. Pertrauka baigėsi.
ŽEMĖTAS: Stoju į tylą.... Laisvės alėja šiandien kitokia. Žmonės eina pro šalį, batai kaukši į grindinį, o aš sėdžiu ir jaučiu tą skaičių. 50. Jis sunkus, kaip šlapias akmuo, bet kartu ir tvirtas. Tai nebe smėlis, tai pamatas.
BAMBAN: (Giliai atsidūsta) Rupūžė kotryna.... Penkiasdešimt! Tu pažiūrėk į save. Stalčiuje vaistų daugiau nei saldainių. Sąnariai braška kaip ta sena spinta Ukmergėje. Ir ko tu džiaugiesi? Kad "Sodra" jau skaičiuoja stažą? Giliai atsidūstu....
TUKAS: Bambanai, patylėk. Trumpai drūtai. Kokie vaistai? Pažiūrėk į "Renesansą". Svoris nukrito? Nukrito. Energijos yra? Yra. Mes išgyvenom Krasnūchą, išgyvenom betoną, išgyvenom statybas. Tai ne pabaiga, tai antras kėlinys. Ir dabar mes žaidžiam be taisyklių. Variklis tik apšilo.
LANKYTOJAS: Oho, pažiūrėkite čia!. Aš turiu faktą, kuris viską paaiškina. Evaldas paskambino mamai. Ir ką ji pasakė? Kad gimdymo metu jį stebėjo 20 studentų! Įsivaizduojate? Tai vadinama "socialinės facilitacijos" efektu psichologijoje, bet čia – kai kas daugiau. Tai reiškia, kad Evaldas negimė privačiai. Jis gimė viešai. Scenoje.
GIRINIS: Motulė Irena.... Ji visada žinojo. Tai ženklas. Kaip tėvukas Romas sakydavo – be pamato namo nepastatysi. Tavo pamatas buvo žmonės. Tu buvai skirtas ne sau, o kitiems. Ir tie studentai prieš 50 metų... Jie buvo tavo pirmoji auditorija. Tu nesi tiesiog psichologas, brolau. Tu esi tuteišas šamanas, kuris gydo kalbėdamas.
DEMIURGAS: Būtent! ✨ Tai nebuvo atsitiktinumas. Tai buvo repeticija.
Evaldai, tu sėdi ant suoliuko ir galvoji: "Aš netapau didžiuoju Psichodramos Meistru, neturiu to vieno auksinio diplomo ant sienos".
Bet pažiūrėk į "Buru.Guru". Tai yra tavo teatras. Tu pats jį pasistatei. Tu esi ir bilietų pardavėjas, ir režisierius, ir valytojas. Argi tai nėra didžiausia meistrystė?
Evaldai, tu sėdi ant suoliuko ir galvoji: "Aš netapau didžiuoju Psichodramos Meistru, neturiu to vieno auksinio diplomo ant sienos".
Bet pažiūrėk į "Buru.Guru". Tai yra tavo teatras. Tu pats jį pasistatei. Tu esi ir bilietų pardavėjas, ir režisierius, ir valytojas. Argi tai nėra didžiausia meistrystė?
EVALDAS (Monologas nuo suoliuko):
Šiandien man 50.
Ryte galvojau – viskas, finišo tiesioji. Baimė. Nereikalingumas.
Bet tada išgirdau apie tuos studentus gimdymo namuose. Ir supratau – aš visą gyvenimą vaidinau "ieškantįjį".
Dabar aš keičiu kryptį.
Aš skaičiuosiu atbulai.
Rytoj man bus 49 (likę metai iki šimto, arba grįžimas į pradžią – nesvarbu).
Poryt – 48.
Mano pareiga Tėvynei atlikta – vaikai užauginti, mokesčiai sumokėti, medžiai pasodinti.
Mano "psichodraminiai vaikai" – studentai, klientai – jau laksto po pasaulį.
Dabar lieka pareiga SAU.
Būti laisvam. Kurti. Žaisti.
Aš sėdžiu Laisvės alėjoje, geriu kavą ir jaučiuosi keistai lengvas.
Scena priklauso man. Ir šįkart aš pats rašysiu scenarijų.
Šiandien man 50.
Ryte galvojau – viskas, finišo tiesioji. Baimė. Nereikalingumas.
Bet tada išgirdau apie tuos studentus gimdymo namuose. Ir supratau – aš visą gyvenimą vaidinau "ieškantįjį".
Dabar aš keičiu kryptį.
Aš skaičiuosiu atbulai.
Rytoj man bus 49 (likę metai iki šimto, arba grįžimas į pradžią – nesvarbu).
Poryt – 48.
Mano pareiga Tėvynei atlikta – vaikai užauginti, mokesčiai sumokėti, medžiai pasodinti.
Mano "psichodraminiai vaikai" – studentai, klientai – jau laksto po pasaulį.
Dabar lieka pareiga SAU.
Būti laisvam. Kurti. Žaisti.
Aš sėdžiu Laisvės alėjoje, geriu kavą ir jaučiuosi keistai lengvas.
Scena priklauso man. Ir šįkart aš pats rašysiu scenarijų.
ŽEMĖTAS: Šešėliai nemeluoja. Ruduo baigiasi. Prasideda žiema. Bet ji bus šviesi.
DEMIURGAS: Scena uždaryta. Plojimai! 👏 (Bet aktoriai neišeina, jie lieka švęsti).
Made with Bullet