Klaipėdos aikštės suoliukas

Lyriškasis Evaldas: [vartydamas mažą užrašų knygelę] Kaip tobulai šie suoliukai įkūnija žmogaus būties dvilypumą... Vienas žvelgia į meną, į kultūrą, į praeitį — mūsų sielų atspindį, užfiksuotą akmenyje ir architektūroje. Kitas — į kasdienybę, į žmonių srautus, į šios dienos gyvenimą, kuris teka kaip neužtvenkiama upė. Tarp jų — mes, amžinai besirenkantys, kuria kryptimi žvelgti...

Bambantis Evaldas: [susiraukęs] Na ir kas čia tokio ypatingo? Pastatė du suoliukus, ir dar abu ne vienodai! Nelabai tai ir praktiška. Lietuvos Respublikos viešųjų erdvių planavimo reglamente tikrai turėtų būti numatyta geresnė tvarka. O tas Simono Dacho paminklas? Visi jį fotografuoja, mindžioja tuos augalus aplink. Po velnių, negalima kultūros objektų taip aplinkui tiesiog palikt be tinkamos priežiūros! [giliai atsidūsta] Nors, tiesą sakant, kai jaunas buvau, irgi ne visada tuos paminklus gerbdavau, pasėdėdavau ant laiptelių išgėręs...

Filosofuojantis Evaldas: [susimąstęs] Na, apsitarkime iš esmės. Ar ne įdomu, kad šie du suoliukai simbolizuoja amžiną žmogaus pasirinkimą – žvelgti į praeitį ar į dabartį? Kaip Kierkegaardas sakė: "Gyvenimas suprantamas žvelgiant atgal, bet gyvenamas žvelgiant pirmyn." "Das Leben kann nur in der Schau nach rückwärts verstanden, aber nur in der Schau nach vorwärts gelebt werden." [vokiškai, o po to verčia]. Teatras reprezentuoja mūsų kultūrinę atmintį, o miestas – mūsų kasdienybę. Gal šie suoliukai – tai mūsų sąmonės metafora? Kaip Borges "Alef" – taškas, kuriame susikerta visos laiko ir erdvės perspektyvos.

Patriotiškas Evaldas: [atsistoja tiesiai] Simonas Dachas – tai mūsų krašto istorijos dalis! Žmogus, kuris parašė "Anike von Tharau" – dainą, tapusią Rytprūsių himnu! 17-ame amžiuje! Ar galime įsivaizduoti, ką reiškė tuo metu kurti poeziją, dar ir vokiškai, kai Klaipėdos kraštas buvo toks sudėtingas, toks daugiakultūris? Juk tai mūsų lietuviškumo ir europietiškumo sankryža! Kaip Maironis sakė: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!"

Smalsusis Evaldas: [entuziastingai] O ar žinote, kad ta garsioji Anchen von Tharau, arba lietuviškai Anikė iš Taravos, buvo realus asmuo? Anna Neander, kunigo Martino Neanderio dukra iš Taravos (dab. Владимирово, Kaliningrado sritis). Simonas Dachas parašė eilėraštį jos vestuvių proga 1636 metais! O ta skulptūrėlė – fontanas "Taravos Anikė" – buvo sukurta skulptoriaus Alfredo Kuyau 1912 metais, bet sovietmečiu sunaikinta. Dabartinė skulptūra – tik 1989 metais atkurta kopija!

Vyriškasis Evaldas: [pasukdamas galvą tai į vieną, tai į kitą pusę] Įdomu, kad dauguma vyrų nori sėdėti ant suoliuko, kuris žiūri į žmones, į gyvenimą – stebėti moteris, judėjimą, gyvenimą. O tuo tarpu teatras, menas – dažnai laikomas labiau "moterišku" interesu. Bet tikras vyriškumas – gebėti matyti ir vertinti abu pasaulius, ar ne? [šypteli] Kaip Moreno psichodramoje – svarbu sugebėti pažvelgti iš skirtingų perspektyvų, pabūti ir atsigręžus į istoriją, ir į dabartį.

Vupekas: [tyliai, tarsi sau] Hmm, erdvinės orientacijos psichologinis fenomenas... [pauzė] Kažkur skaičiau apie viešųjų erdvių projektavimą ir jo poveikį socialinei interakcijai... [garsiau] O gal tie suoliukai specialiai taip išdėstyti, kad sukurtų skirtingus patyrimus? Juk teatro aikštė – tai savaime lyg scena, o mes – ir žiūrovai, ir aktoriai vienu metu? #DeepThoughtOfTheDay

Filosofuojantis Evaldas: [atsiverčia įsivaizduojamą knygą] Prisiminkime Walter Benjamin "Meno kūrinys mechaninės reprodukcijos amžiuje" – jis kalbėjo apie tai, kaip menas ir realybė susipina moderniame pasaulyje. "L'art est un mensonge qui nous fait comprendre la vérité" [Menas yra melas, leidžiantis mums suprasti tiesą] – sakė Picasso. Galbūt šie du suoliukai mums primena, kad tikrovė ir menas nėra atskiri – jie nuolat veikia vienas kitą, kaip teatras veikia miestą, o miestas – teatrą?

Bambantis Evaldas: [kraipo galvą] Ir dar tie vietiniai, kurie pro teatrą kasdien praeina net nepakeldami akių! Net nežino, kokia čia istorija po kojomis! Pagal Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymą... [staiga sustoja] Bet ir aš taip pat – kiek kartų šalia savo namų Ukmergėje praeidavau pro senus pastatus, net nesusimąstydamas, kokia jų istorija... Gėda prisipažinti, bet kartais reikia išvažiuoti svetur, kad pradėtum vertinti tai, ką turi namie...

Lyriškasis Evaldas: [tyliai žiūrėdamas į Teatro aikštę] Saulės spinduliai krinta ant senų pastato akmenų, ir juose šoka šimtmečių istorija... Tarp teatro ir miesto, tarp praeities ir dabarties, mes sėdime kaip laiko liudininkai, stebėdami, kaip susilieja tai, kas buvo, su tuo, kas yra... [užsimerkia, įkvėpia] Kartais tiesiog reikia akimirkai sustoti, atsisėsti abiejuose suoliukuose, kad suprastum save kaip visumą.

Patriotiškas Evaldas: [išdidžiai] Justinas Marcinkevičius sakė: "Aš iš tos šalies, kur teka Nemunas ir Neris, kur žydi obelys prie kelio ir piliakalniai šviesūs kaitroje išnyra." Mūsų istorija yra visur – net ir šiuose suoliukuose. Kas ją išsaugos, jei ne mes? Klaipėda – lietuviškiausias mūsų uostamiestis, nors ne visada toks buvo. Bet jis – mūsų, su visa savo sulaužyta ir atstatyta istorija!

Smalsusis Evaldas: [rodo į skulptūrėlę] Beje, ar žinote, kad Taravos Anikės skulptūrėlė turi beveik magiškos galios? Yra legenda, kad jei įmesi monetą į fontaną ir paliesi Anikės nykštį, išsipildys meilės troškimai! Ir dar – originalus Taravos Anikės fontanas buvo pagamintas iš bronzos, o dabartinis – iš granito. Techniškai, tai visai kitas kūrinys!

"Kaip paprasta ir kartu gilu," – pagalvoja jis, atsistodamas nuo suoliuko, – "du suoliukai, dvi perspektyvos, viena aikštė. Gal tai ir yra gyvenimo esmė – gebėjimas matyti pasaulį iš skirtingų kampų ir suprasti, kad visi jie sudaro vieną visumą."

Evaldas dar kartą žvilgteli į Taravos Anikės skulptūrėlę, pereina prie kito suoliuko, trumpam atsisėda nugara į teatrą, ir tada nueina link jūros, nešinas mintimi, kad tikroji išmintis – gebėjimas sėdėti abiejuose suoliukuose ir matyti visą paveikslą.