[Evaldas sėdi ant betoninio suoliuko prie Salamiesčio akmeninės bažnyčios. Jo veidas rimtas, susimąstęs. Staiga, tarsi iš niekur, jo galvoje pradeda skambėti skirtingi balsai...]
Bambantis Evaldas: [piktai mosikuodamas rankomis] Vėl viskas apleista, po paraliais! Žiūrėk į tą bažnyčią – kultūros paveldas, o stovi kaip našlaitė! Kur žiūri savivaldybė? Kur tie pinigėliai nueina? Visi tik naujus namus statosi, o čia – mūsų istorija nyksta! Tpfu!
Lyriškas Evaldas: [švelniai] Bet ar nematai grožio šioje nykstančioje didybėje? Akmenys, nugludinti laiko... Kiek maldų jie sugėrę, kiek likimų matę... [žvelgia į tolį] Kartais nykimas turi savo poeziją, kaip rudens lapai, kurie krisdami sukuria paskutinį savo grožio šokį...
Bambantis Evaldas: [pertraukia] Ką čia dabar tauzyji apie poeziją?! Čia rimtas reikalas! Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, 4 straipsnį, kultūros paveldo objektai turi būti saugomi ir prižiūrimi! O baudos už aplaidumą – iki kelių tūkstančių eurų! Taip, žinau, anksčiau ir pats nepaisydavau tokių dalykų, bet dabar akys atsivėrė!
Smalsusis Evaldas: [pasilenkia artyn prie sienos] Ar žinojote, kad akmeninė architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XIII-XIV amžiuje? Įdomu, iš kokių konkrečiai akmenų pastatyta ši bažnyčia... Rieduliai, atnešti ledynų, ar vietiniai? O žinote, kad pirmoji mūrinė bažnyčia Lietuvoje buvo pastatyta Vilniuje dar valdant Gediminui?
Patriotiškas Evaldas: [ištempia krūtinę] Taip, ir kiekvienas toks akmuo – tai mūsų tautos istorijos dalis! Kiekviena bažnyčia – tai mūsų priešinimasis okupantams! "Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!" Kaip sakė Maironis: "Graži tu mano, brangi tėvyne!" Kas bus, jei viskas sugrius? Kaip vaikams parodysim savo praeitį? Reikia ginti kiekvieną lietuvišką akmenį!
Filosofuojantis Evaldas: [susimąstęs] Pabandykime padiskutuoti, bet nesusipykti. Ar nėra taip, kad mes kartais per daug romantizuojame praeitį? Kaip sakė Herakleitas: "Panta rhei" (viskas teka). Gal turėtume leisti kai kuriems dalykams natūraliai išnykti? Nietzsche teigė: "Was fällt, das soll man auch noch stoßen!" (Kas krinta, tam reikėtų dar pastūmėti). Ar tikrai kiekvienas senas pastatas vertas išsaugojimo?
Vyriškasis Evaldas: [įsiterpia ramiai] Žinai, kartais reikia ne tik kalbėti, bet ir veikti. Aš galėčiau čia atvykti savaitgaliais, padirbėti savanoriškai. Bet ar tai būtų tik mano asmeninė ambicija, ar tikra pagalba? Ar turiu reikiamų įgūdžių? Gal geriau organizuoti grupę entuziastų? [nusišypso] Nors su mano 160 kg gal ne pats geriausias statybininkas būčiau...
Bambantis Evaldas: [atsidusdamas] Ech, sakau jums, kad čia reikia ne kalbų, o pinigų ir darbo! Ir dar kokio gero projektėlio, kad iš Europos Sąjungos fondų gautume lėšų! Anksčiau tai ir pats nemokėjau tokių dalykų organizuoti, tik bambėjau, bet dabar...
Lyriškas Evaldas: [tyliai] O gal tiesiog pasidaryti juodai baltas nuotraukas? Įamžinti šią akimirką, kai dar stovi sienos? Kiekvieną plyšį, kiekvieną samanas apaugusį kampą... Kad liktų bent atmintis...
Vupekas: [staiga pasigirsta ramus balsas] Įdomu... [tarsi kalbėdamas sau] O jeigu paklaustume savęs, kodėl mums taip svarbu išsaugoti šią bažnyčią? Ar dėl istorijos? Ar dėl grožio? O gal dėl to, kad ji primena mums apie praeinamumą, apie tai, kas tikrai svarbu? Hmm... [nusišypso] #GalvojantisVeidas
Patriotiškas Evaldas: [karštai] Ne tik dėl to! Tai mūsų tapatybė! Kai sovietai griovė mūsų bažnyčias ir kryžius, žmonės rizikavo gyvybėmis, kad juos išsaugotų! Kiekvienas išsaugotas lietuviškas pastatas – tai pergalė prieš okupantus! Kaip sakė Justinas Marcinkevičius: "Čia Lietuva, čia lietūs lyja"!
Smalsusis Evaldas: [susidomėjęs] Beje, kalbant apie mano šeimą ir kilmę – aš juk esu gimęs Vilniuje, 1975 metų gruodį. Augau rajone, kurį vadino "Krasnūcha", netoli Gerosios Vilties gatvės. Vėliau gyvenau Fabijoniškėse, tada Balsių rajone prie Žaliųjų ežerų...
Patriotiškas Evaldas: [pertraukia] Taip, taip, bet svarbiausia, kad esi lietuvis! Nors tavo mama kilusi iš Dubingių krašto, kuris buvo sulenkintas, ir ji nuo vaikystės kalba lenkiškai, save vadina lenke, bet su jumis, vaikais, ir tavo tėvu kalba tik lietuviškai! Ar tai ne tautos stiprybės įrodymas?
Vyriškasis Evaldas: [susimąstęs] Kalbant apie save kaip vyrą... Turiu nemažą viršsvorį. Iš tiesų 160 kg prie 190 cm ūgio. Viršsvoris pradėjo kauptis nuo 22 metų. Buvau du kartus smarkiai apkūdęs – iki 121 kg pirmą kartą, ir iki 130 kg antrą kartą. Dabar vėl bandau sveikiau gyventi, laikytis dietos...
Filosofuojantis Evaldas: [ramiai] Gal ir klystu, bet leiskite pasisakyti. Ar nepagalvojote, kad aš esu ne tik stambus ir nutukęs vyras, bet manyje slypi daugialypis vyriškumo modelis? Mano kelionė – tai nuolatinis balansavimas tarp to, kuo esu, ir to, kuo noriu būti. Viduje gyvena karys, pasiruošęs kovoti už savo įsitikinimus, bet realybėje dažnai jaučiuosi kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais...
Vupekas: [susimąstęs] Įdomu... Juk iš tiesų vyriškumas yra daugiasluoksnis. Karys, stipruolis, partneris, sveikuolis, profesionalus tinginys, nevala ir lyderis – visa tai gali gyventi viename žmoguje. Gal problema ne tame, kad kartais būnu chaotiškas ar tinginys, o tame, kad nesuvokiu, jog tai yra natūrali mano asmenybės dalis?
Bambantis Evaldas: [atsidusdamas] Taip taip, vis su tom dietom kankinamės... Su alkoholiu problemų neturiu, ačiū Dievui, pavartoju vyną tik retomis progomis. Bet tie kilogramai, po velnių!
Lyriškas Evaldas: [švelniai] Žinai, kartais pagalvoju, kad mano kūnas – tai tik laiko ir patirties žemėlapis. Kiekvienas kilogramas – tai gyvenimo istorija, kiekvienas randas – pergalė. Mėgstamiausiame filme "Narsi širdis" William Wallace kovojo ne tik už laisvę, bet ir už teisę būti savimi...
Smalsusis Evaldas: [entuziastingai] Beje, ar žinojote, kad esu vyriausias brolis iš penkių vaikų šeimos? Ilgą laiką buvau labai drovus, sunkiai ir nedrąsiai bendravau su merginomis. Mokykliniame amžiuje buvo tik romantinės meilės...
Vyriškasis Evaldas: [rimtai] Dirbu su paaugliais mokiniais, ir viena iš temų, kurią noriu su jais nagrinėti – būti vyru šiuolaikiniame pasaulyje. Kaip suderinti tradicinius lūkesčius su naujomis realijomis?
Patriotiškas Evaldas: [išdidžiai] O ar žinote, kad aš esu baigęs psichodramos studijas? Buvau Europos psichodramos asociacijos prezidentas nuo 2013 m. iki 2017 m.! Lietuviai gali vadovauti europiniame lygmenyje!
Filosofuojantis Evaldas: [susimąstęs] Psichodramą atradau atsitiktinai – pakvietė būti vienai mokytojai iš Vokietijos (Friedel Geisler) vertėju iš vokiečių kalbos. Sužavėjo žaismingumas ir kartu rimtumas, veiksmas ir terapijos galimybės. Labiausiai – kūrybiškumo taikymas terapijoje.
Bambantis Evaldas: [nekantriai] Gerai gerai, įdomu, bet grįžkime prie šitos bažnyčios! Stovi čia, nyksta, o mes tik plepu plepu apie save!
Lyriškas Evaldas: [tyliai] Kartais žvelgiu į šią bažnyčią ir matau save – laikui bėgant nykstantį, bet vis dar bandantį išsaugoti savo esmę, savo dvasią... Ar ne tam mes ir esame? Kad išsaugotume tai, kas tikra?
Patriotiškas Evaldas: [tvirtai] "Lietuva, žemė didvyrių!" Mūsų pareiga saugoti kiekvieną lietuvišką akmenį, kiekvieną mūsų istorijos dalelę!
Vupekas: [stebėdamas diskusiją] Gal klausimas ne "ar", bet "kaip" išsaugoti? Ir dar svarbiau – ką norime išsaugoti: pastatus ar tai, ką jie simbolizuoja? #GilūsKlausimai
[Evaldas Karmaza staiga pabunda iš savo minčių. Atsistoja nuo suoliuko, dar kartą žvilgteli į Salamiesčio bažnyčią]
"Keista," – pagalvoja jis, – "kaip viena vieta gali sukelti tiek daug minčių ir jausmų. Galbūt tikroji išsaugojimo prasmė – ne tik fizinės struktūros, bet ir istorijos, kurias jos mums pasakoja."
Jis giliai įkvepia šviežio kaimo oro ir lėtai nueina, tęsdamas savo kelionę per Lietuvą, palikdamas bažnyčią stovėti kaip tylų laiko liudytoją.
Made with Bullet