Suoliukas Rusnėje

Patriotiškas Evaldas (įsitaisęs kaip kareivis sargyboje, žvilgsnis į Kaliningrado pusę):

Eik tu po velnių, ruse! Šitoj' vietoj', ant šito suoliuko, sėdėdamas matau visą mūsų istoriją kaip ant delno. "Laisvė brangi, bet taika brangesnė" - taip Maironis rašė. Bet kurią laisvę mes čia kalbam? Tą, kurią mums 1918-ais davė, 1940-ais atėmė, 1990-ais vėl atsikovojo? Imperialistai, vis ateina, vis ima, vis grobia...

Ne, čia rimtai - per tuos 60 metrų Nemuno skiriamųjų vandenų matau ne tik rusų žvejus. Matau visą jų imperiją, kuri kaip vėžys traukias atgal į savo rūsį, bet ir toliau savo nagais griebias už svetimų teritorijų. Konstitucija mūsų sako: "Lietuvos valstybė neturi ginkluotų pajėgų, skirtų užpuolimo karui..." Bet gynybai - turi! Ir turėt privalo!

Bambantis Evaldas (giliai atsidūsta, purtydamas galvą):

Ech, ech, ech... pavojingoj situacijoj esame, brač. Žiūriu aš į tą Kaliningrado pusę ir galvoju - ne, ne, čia jau per daug. Viena - rusai, kita - mes, trečia - vanduo tarp. Bet ar vanduo begali apsaugot nuo agresyvaus mąstymo? Ne, negali, po galais!

Žinot, kas man labiausiai užknisa? Ne tai, kad jie ten yra. Ne tai, kad jų žvejai mūsų žvejus stebi. Ne. Užknisa tai, kad mes, lietuviai, dar vis bijome pasakyt - JŪS ČIA NEREIKALINGI! Tarptautinė teisė sako aiškiai - Jungtinių Tautų chartija, 2 straipsnis: "visi nariai susilaikys nuo grasinimo pajėga arba jos panaudojimo." Bet rusai į tai - kaip į sieną žirnis.

O aš pats... aš pats irgi ne šventas buvau. Kiek kartų tylėjau, kai reikėjo prabilti? Kiek kartų galvojau - "gal praleis, gal nebus nieko?" Dabar suprantu - tylėjimas yra pritarimas. Tylėjimas yra nuodėmė. Susigėskit, broliai ir seserys, susigėskit visi, kas dar tyli...

Filosofuojantis Evaldas (žvilgsnis pakeltas į debesėlius, rankos sukryžiuotos):

Na, apsitarkime... Šis sienos klausimas, šis vandens skiriamasis tarpas tarp Lietuvos ir Rusijos - tai ne tik geografija. Tai metafora. Emmanuelis Levinas sakytų: "Etika prasideda ten, kur prasideda Kitas" (L'éthique commence là où commence l'Autre). Bet kas yra tas Kitas šiuo atveju? Rusijos žvejys? Rusijos imperija? Ar gal mūsų pačių baimė?

Czesław Miłosz, to paties XX amžiaus poetinės minties milžinas, rašė: "Kiekviena imperija pati save sunaikina" (Chaque empire se détruit lui-même - prancūziškai). Matot? Rusija šiandien - tai ne stiprybė, tai agresyvaus silpnumo demonstracija. Jie žino, kad jų laikas eina, todėl griebias už visko, kas dar pasiekiama.

Prisiminkite Ingmar Bergman filmą "Septintasis antspaudas" - riteris grįžta iš kryžiaus žygių ir mato Mirtį. Ir ką jis daro? Žaidžia su ja šachmatais. Ne todėl, kad laimėtų. Bet todėl, kad dar gyventų. Mes, lietuviai, šiandien žaidžiame tą patį žaidimą su Rusijos imperija. Ne todėl, kad laimėtume amžinai. Bet todėl, kad išliktume.

O jei dar kreiptumės į Juozą Tumą-Vaižgantą, jis sakytų: laisvė nėra dovana, ji yra pareiga. Gal verta paskaityti Vaižganto "Pragiedrulius"? Arba pažiūrėti dokumentinį filmą "Laisvės kaina"? Ten viską pamatysite - kaip tauta kyla, kaip krinta, kaip vėl kyla...

Lyriškas Evaldas (žvilgsnis į Nemuną, tylus, melancholiškas):

Rudens rytas ant Rusnės kranto,

Šerkšnas tirpsta ant medžių šakų...

Vanduo teka tartum laikas – lėtai,

Tarp dviejų pasaulių – mūsų ir jų.

Per tuos šešiasdešimt metrų matau

Ne tik rusų žvejų valtį plaukiančią,

Matau istoriją – pilką, sunkią,

Kaip rudens debesį virš Nemuno kylantį.

Suoliukas šis – liudytojas tylus,

Kiek žmonių čia sėdėjo, galvojo...

Apie laisvę, apie kraują, apie žemę,

Kurią šimtmečiais svetimi plėšė ir griovė.

Bet vanduo teka. Ir saulė kyla.

Ir žvejai mūsų neša tinklus į jūrą.

Ir aš čia sėdžiu – vienas, bet ne vienas,

Nes su manimi visa Lietuva tyliai būra.

Smalsusis Evaldas (pašoka, kaip entuziastingas mokytojas, rodydamas pieštuku į žemėlapį ore):

Faktai, brač, faktai! Rusnė - mažiausia Lietuvos savivaldybė pagal gyventojų skaičių, bet didžiausia pagal istorinę reikšmę! Žinot, kad čia kadaise buvo vienas svarbiausių prekybos centrų? Hanza, draugai, HANZA! Vokiečiai, lietuviai, prūsai - visi čia prekiavo!

O dabar? Dabar čia siena. Siena su Kaliningrado sritimi. Rusijos anklavas - 15,100 km². Gyventojų - apie 1 milijonas. Įdomu? Labai! Bet ir baisu, nes tai kaip geopolitinis pistoletas, nukreiptas į Baltijos šalių galvą.

Beje, moksliniai tyrimai rodo, kad Nemuno delta keičiasi kas 50-100 metų dėl sąnašų. Tai reiškia, kad net geografija čia nėra pastovi! Vandens lygis kyla, kranto linijos juda... Gal paskaityt "National Geographic" straipsnį apie Baltijos regiono klimato kaitą? Arba pažiūrėt BBC dokumentiką "Rivers of Life"? Ten bus apie panašius dalykus!

Vyriškasis Evaldas (pasilenkęs į priekį, alkūnės ant kelių, žvilgsnis į žemę):

Klausyk... kažkada maniau, kad būti vyru reiškia nerodyt baimės. Stovėt tvirtai, nesvyruot. Bet šitas suoliukas, šita riba tarp Lietuvos ir Rusijos... tai man primena, kad tikras vyriškumas – tai ne nebijoti. Tai bijot, bet vis tiek stovėt.

David Deida knygoj "The Way of the Superior Man" rašo: vyriškoji energija – tai kryptis. Tu gali bijot, bet turi žinot, kur eini. Mes, lietuviai, žinom. Eisim link laisvės, link Vakarų, link savęs. Net jei rusai ten, už 60 metrų, šaudo, grūmoja, staugia.

Bet... nusijuokia ...realybė ta, kad aš pats dar nežinau, kaip būt sveikas. 160 kg ant 190 cm ūgio – tai ne vyriškumas, tai savidestrukcija. Gal verta pažiūrėt dokumentiką "The Game Changers" apie sportininkų mitybą? Ne todėl, kad taptum vegetaru, bet kad suprastum – kūnas yra ginklas. Ir jei nenori jo prižiūrėt, kaip ginsi kraštą?

Taigi... baimė yra. Bet veiksmas irgi būtinas.

Vupekas (vidinis monologas, lyg susimąstęs senukas):

Hmm... interesujące... почесывает затылок (pasibraukia pakaušį)... O gal mes čia visi per daug dramatizuojam? Ne, ne, palaukti... критическое мышление включено (kritinis mąstymas įjungtas)...

Kaip sakė mano mokytojas iš Norvegijos Moreno instituto – psichodramoj viskas yra vaidmenys. Ir Rusija čia atlieka savo vaidmenį – imperinį agresorių. Mes atliekam savąjį – laisvės troškėjų. Bet ar mes neįstrigę šituose vaidmenyse? Ar neužsikonservavę istoriškuose scenarijuose?

Ne, palauk... argi galima kritikuot situaciją, kai realiai rusai gali užpult? Tai ne psichodrama, tai tikrovė. Bet... hmm... tikrovė irgi yra subjektyvi, ar ne? Ne, ne, tai jau per daug filosofijos...

Anyway... LOL... kaip sakytų jaunimas – "it's complicated" 😄 Gyvenimas ant sienos – literally ir figūratyviai. #RusnėVibes #GeopolitikaAntSuoliuko

Evaldas (sau, tyliai):

Visa tai... visa ši diskusija mano galvoje... tarsi teatro spektaklis. Bet realybė ne teatras. Realybė – tai žvejai abejose pusėse, kurie gal nori tik sugaut žuvį. Realybė – tai imperijos, kurios nori sugaut sielas.

O aš? Aš tik noriu sugaut akimirką ramybės. Ant šito suoliuko. Rusnėje. Lietuvoje. Savo šalyje.