Veprių stacijų suoliukas

Bambantis Evaldas: [piktai taiso akinius] O, Viešpatie šventas! Tai kur čia dabar tvarka?! Kalvarijos kelias, šventa vieta, o čia kažkokie paaugliai su motociklais laksto kaip patrakę! Ar jie supranta, kad čia yra KULTŪROS PAMINKLAS?! Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūrinio paveldo apsaugos įstatymą, 19 straipsnį, už tokį elgesį gresia... [giliai atsidūsta] Ech, kai aš jaunas buvau, irgi, aišku, ne šventasis, bet tokios vietos tai gerbdavau!

Lyriškasis Evaldas: [tyliai] Bet ar pastebėjote, kaip nuostabiai šviesa krinta per medžių šakas ant Kalvarijų kelio... Tartum praeities šešėliai susilieja su dabarties akimirka. Kiekvienas akmuo čia turi savo istoriją, kiekvienas takelis veda ne tik į tolį, bet ir į sielos gelmes...

Patriotiškas Evaldas: [atsistoja tiesiai] Mūsų protėviai šias Kalvarijas statė savo rankomis! Jie krauju ir prakaitu laistė šią žemę! Žinote, kad Veprių Kalvarijos įkurtos 1846 metais? Tai yra MŪSŲ istorija, MŪSŲ palikimas! Kaip Maironis sakė: "Graži tu, mano brangi tėvyne!" Ir štai kaip mes saugome šį grožį – motociklais trenkiame?!

Filosofuojantis Evaldas: [susimąstęs] Na, apsitarkime iš esmės... Ar ne įdomu, kaip šventybė ir pasaulietiškumas čia susipina? Kaip sakė Heideggeris, "Die Frage nach der Technik" – klausimas apie techniką – yra esminis mūsų laikams. [vokiškai, o po to verčia] Motociklai ir Kalvarijų kelias – du skirtingi pasauliai, kurie vis dėlto egzistuoja toje pačioje erdvėje. Čia matome sacrum ir profanum konfliktą, apie kurį kalbėjo Eliade. Galbūt būtent šis kontrastas ir atskleidžia tikrąją šios vietos prasmę?

Smalsusis Evaldas: [įsiterpia energingai] O ar žinojote, kad Veprių Kalvarijų kelią sudaro 35 stotys? Tai vienas iš keturių išlikusių Kalvarijų kelių Lietuvoje! Kiti yra Vilniaus, Žemaičių ir Tytuvėnų. Įdomu, kad sovietmečiu Veprių Kalvarijos buvo beveik sunaikintos – 1962 metais nugriauti visi kryžiai ir koplyčios. Bet žmonės vis tiek rinkdavosi čia melstis! O 1989 metais Kalvarijos buvo atkurtos.

Vyriškasis Evaldas: [pasikaso pakaušį] Hm, gal tie vaikinai su motociklais tiesiog nesupranta, kas čia per vieta... Nežinau, ar čia vyriškumo įrodymas – šlumsčiot su motociklais per šventą vietą? Kažkaip kitaip įsivaizduoju tikrą vyrą. Kaip Moreno psichodramoje – reikia suprasti ne tik savo, bet ir kitų vaidmenį toje pačioje erdvėje. [trukteli pečiais] Nors kai buvau jaunesnis, irgi norėjau greitai važinėti... Bet dabar su savo 160 kilogramų ant tokio daikto net neužlipčiau... [nusijuokia]

Vupekas: [mieguistai atmerkia akis] Mmm... interesuojantis fenomenologinis pastebėjimas... [tyliai sau] Ar aš dabar tikrai čia? Kažkur skaičiau straipsnį apie erdvės suvokimą... Hmm, nesvarbu. [garsiau] O ką, jei tiesiog paklaustume, kodėl tie motociklai čia važinėja? Gal jie turi savo istoriją? #JustAsking

Bambantis Evaldas: [įsiaudrina] Tai ko čia tas su automobiliu privažiavęs klausinėja, ko man čia reikia?! Ar aš negaliu viešoje vietoje pasivaikščioti?! Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, 25 straipsnį, žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti! O dabar jau ir į Kalvarijas ramiai neateisi! Po perkūnais! [prisimena] Nors, teisybės dėlei, kai pats jaunas buvau, irgi tokį atšiaurų įspūdį kartais sudarydavau... Dabar gėda prisiminti.

Filosofuojantis Evaldas: [ramiai] Prisiminkime Kirkegoro "Arba-arba" – mes nuolat esame pasirinkimų kryžkelėje. Ar vertinsime šią vietą tik kaip religinį objektą, ar kaip gyvą, besikeičiančią erdvę, kurioje susitinka skirtingos kartos ir pasaulėžiūros? "La vie n'est pas ce qu'on a vécu, mais ce dont on se souvient et comment on s'en souvient." [Gyvenimas nėra tai, ką išgyvenome, bet tai, ką prisimename ir kaip prisimename] – sakė Márquez. Galbūt šios Kalvarijos yra ne tik religinis kelias, bet ir tiltas tarp praeities ir dabarties?

Lyriškasis Evaldas: [tyliai žiūri į tolį] Motociklų garsas nutolsta, ir vėl atsiveria tylos erdvė. Tarsi dviejų pasaulių riba – triukšmas ir tyla, judesys ir rimtis. Kartais reikia išgirsti triukšmą, kad įvertintum tylą... [išsiima mažą juodą užrašų knygelę ir kažką užrašo]

Patriotiškas Evaldas: [ryžtingai] Kaip sakė Vincas Kudirka: "Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną, iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną – namas negrius!" Taip ir mūsų tradicijos – net jei kas bando jas mindžioti motociklais, jos išliks! Kas išsaugos mūsų paveldą, jei ne mes patys?

Smalsusis Evaldas: [entuziastingai] Beje, ar žinote, kad Veprių pavadinimas galimai kilęs nuo žodžio "vepris", reiškiančio laukinę kiaulę, šerną? Apylinkėse kadaise buvo daug šernų. O gal nuo upelio Vepria, kuris teka netoli miestelio. Lingvistiškai labai įdomu!

Vyriškasis Evaldas: [žiūri į savo telefoną] Kartais pagalvoju – ar šiuolaikinio vyro tapatybė nėra kaip šios Kalvarijos – daugialypė, su daugybe stočių, kuriose reikia sustoti ir apmąstyti? [nusišypso] Kaip tame filme "Narsi širdis" – laisvė yra ne tik fizinė, bet ir dvasinė. Gal tiems motociklininkams čia ir yra jų laisvės išraiška...

"Keista ta mūsų Lietuva," – pagalvoja jis atsistodamas nuo suolelio, – "šventa ir kasdieniška vienu metu. Kalvarijos ir motociklai. Istorija ir dabartis. Gal taip ir turi būti – gyvenimas pilnas kontrastų."

Jis dar kartą pažvelgia į Kalvarijų kelią, nusišypso ir nueina takeliu, o jo mintyse dar aidi visų šių balsų aidas, susipinantis su tolstančiu motociklų burbimu.