Šiandien, balandžio 18-ąją, kai saulė dosniai dalijo šilumą, antrą kartą aplankiau Karmazinų pilkapyną, esantį netoli Dūkštų. Vos pasukus nuo pagrindinio kelio, miškas tarsi atveria duris į praeitį. Ši vieta, kurioje keli pilkapiai atstatyti, spinduliuoja ypatingą atmosferą – tarsi vaikščiotum po protėvių sielų mišką.
Įdomu, kad mano pavardė – Karmaza – skamba panašiai kaip Karmazinai. Nors tiesioginio ryšio tarp pavardės ir vietovės pavadinimo nėra patvirtinta, tačiau žodis „karmazinas“ senovėje reiškė raudoną audinį ar rūbą, dažnai siejamą su bajorų apranga. Karmazinų kaimas, esantis netoliese, istoriniuose šaltiniuose minimas kaip bajorų gyvenvietė, o tai gali būti įdomi sąsaja su pavarde.
Karmazinų pilkapynas – tai vienas didžiausių žinomų Vilniaus rajone, datuojamas V–VIII a. Čia išlikę apie 140 pilkapių, kurių sampilai siekia 6–15 metrų skersmens ir 0,3–1 metro aukščio. Dalis jų buvo su akmenų vainikais, o rasti degintiniai mirusiųjų kapai su įkapėmis, tokiais kaip verpstukai, vytiniai antkakliai ir melsvo stiklo karoliai.
Ši vieta ne tik archeologinis paminklas, bet ir kultūrinės atminties saugotoja. Pasakojama, kad Dūkštos slėnyje, netoli Karmazinų, buvo atliekamos su mirusiųjų kultu susijusios apeigos, o Neris laikyta šventa upe, pernešančia sielas į anapusinį pasaulį.
Karmazinų pažintinis takas leidžia ne tik susipažinti su šia istorine vieta, bet ir pasinerti į gamtos grožį. Miško takeliai, senieji ąžuolai ir upės vingiai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje praeitis susilieja su dabartimi.
Šiandienos apsilankymas Karmazinų pilkapyne buvo ne tik kelionė į gamtą, bet ir į savo šaknis. Galbūt kiekvienas iš mūsų turi savo Karmazinų – vietą, kurioje susitinka istorija, gamta ir asmeninė tapatybė.
Made with Bullet