Mes galvojame: „Gal aš jį kankinu? Gal tai mano neišpildyta ambicija? O gal jis tiesiog tingi ir aš auginu žmogų, kuris pasiduoda prie pirmo sunkumo?“ Atsikvėpkite. Jūs nesate vieni. Tai, kas vyksta dabar jūsų automobilyje ir jūsų vaiko galvoje, yra ne klaida.

Dažnas pedagogas, stovėdamas prieš šią laviną, instinktyviai įjungia „gaisrininko“ režimą. Mes esame apmokyti spręsti problemas: jei mokinys triukšmauja – tildome, jei trūksta dokumento – pildome, jei kas nors verkia – guodžiame.

Mūsų, tėvų, automatinė reakcija dažniausiai būna gynybinė. Mes išsigąstame. Mums atrodo, kad jei vaikas taip sako, vadinasi, jis nesupranta išsilavinimo svarbos, jis tingi, arba (dar baisiau) mes kažką padarėme ne taip.

„Mokytoja, mokykla iš mūsų vagia vaikystę. Ji ją gadina. Jei ne mokykla, mes dabar žaistume, sportuotume, būtume lauke, bendrautume. O dabar čia sėdime ir darome nesąmones.“ Stojo tyla. Nes giliai širdyje mes žinome, kad iš jų perspektyvos tai yra tiesa.

Daugelis tėvų vis dar kovoja su kompiuteriniais žaidimais, bet tikrasis priešas pasikeitė. Žaidimas reikalauja aktyvumo ir dažniausiai turi pabaigą (lygis baigėsi). O štai TikTok ar Instagram srautas pabaigos neturi.