Šiemet į rugsėjį įėjau penkiasdešimtmetis, su kosuliu ir be jaunystės reklamos. Mokykla ilgisi jaunų mokytojų, bet ją kasdien laiko vyresni. Prie senos Kauno rotušės bandau suprasti, kas manyje iš tikrųjų pasensta pirmiausia.

Velykų pirmadienis. Vakar Diedulis rašė apie Mėnulį, pagal kurį skaičiuojamos Velykos. Šiandien keturi žmonės skrieja aplink tą patį Mėnulį. Du suoliukai — vienas ant žemės su kava, kitas kosmose su tortilija.

Velykų rytas. Šalta, bet giedra. Diedulis eina ne į bažnyčią, o pro ją — pastovėti kieme, pajusti tai, ko nepaaiškina nei katekizmas, nei Bolt Food. Apie mėnulį, prisikėlimą ir vilties poreikį tiems, kurie nesimeldžia.

Balandžio pirmoji — vienintelė diena, kai meluojame su leidimu. Bet Diedulis ant suoliuko svarsto: ko jis dar nepamelavęs? Ir supranta — nieko neliko. Apie kasdienį melą, empatiją ir šunį, kuriam pasakė tiesą.

Vasario 24-oji. Ketvirtą kartą šią datą rašau ne apie orą ir ne apie pavasarį. Apie du milijonus sužeistų ir žuvusių. Apie baimę, kuri tapo kasdienybe. Ir apie keistą žmogišką sugebėjimą gyventi šalia to, kas netelpa galvoje.

Saulė šviečia, sniegas tirpsta, o varvekliai virsta raketomis. Lietuva ruošiasi NATO geležinkeliui ir potvyniams, bet Diedulis galvoja: pirmiausia reikia išgyventi kovą su stogais. Pavasaris — tai gamtos karinė operacija.

Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.

Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.

Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?

Penktadienis, tryliktoji. Šlapias sniegas lyja ant Diedulio suoliuko, o varvekliai virš galvų šiemet kerta automobilius kelis kartus dažniau nei pernai. Tarp šalčio ir atšilimo, tarp prietarų ir fizikos — apie lietuvišką būdą gyventi „tarp".

Vasario 10-oji – Naminukų diena. Lauke –18 °C, nosis nušąla per minutę, bet senoliai sako: šiandien nežudyk nė vieno vabzdžio. Kad naminukas, namų dvasia, neįsižeistų. Sėdžiu ant suoliuko, garas eina iš burnos, ir galvoju – gal tame slypi gilesnė prasmė?

Elonas perjungė prioritetą – Mėnulyje savarankiškai augantis miestas per <10 metų, Marsas palauks. Vienur kosminės svajonės, kitur – kasdienė žemės tikrovė. Sėdžiu ant suoliuko –13 °C šaltyje ir galvoju: ar mes pasiruošę abiem keliais eiti vienu metu?

Šiąnakt vėl minus dvidešimt, o troboje medis girgžda nuo šalčio. Polarinis sukūrys atlėkė iš šiaurės ir priminė, kad gamta vis dar didesnė už mus. Sėdžiu su raudonais marškiniais, kepurė ant galvos, ir galvoju – gal čia ne bausmė, o tiesiog senas geras priminimas, kad šiluma nėra duotybė.

Lietuviškas kinas 2026 metais vis dar kelia šypseną – meniškas, originalus, bet kartais toks nenatūralus, lyg aktoriai rėktų iš kito kambario, o režisieriai slėptųsi už rūko ir arklių.

Olimpinės žaidynės nėra tik lenktynės su slidėmis ar medaliai, kurie blizga kaip pigūs papuošalai. Tai teatras, kuriame pasaulis susilieja į vieną didelį vaidinimą, o 2026 metų Milano-Kortinos atidarymas – tai itališkas karnavalas