Per senas Rugsėjo pirmajai?

Rugsėjo pradžios vakarą sėdžiu prie Kauno rotušės. Lyja. Fontanai priešais mane iššauna aukštyn, subliūkšta ir vėl iššauna — kaip jauni specialistai internete: energingi, balti, gražiai apšviesti. Rotušė nebešokinėja. Ji tiesiog stovi.

Aš irgi šį rugsėjį nebešokinėju. Turėčiau su jėgomis važinėti po mokyklas, pasakoti apie vaikus, konfliktus ir gyvenimą, o sėdžiu apsirgęs, su sunkia galva, ir pirmą kartą pradedu mokslo metus kaip penkiasdešimtmetis.

Vaikams senas buvau jau seniai. Vaikui penkiasdešimtmetis yra beveik geologinis darinys: truputį jaunesnis už dinozaurą, bet gerokai vyresnis už jo telefoną. Su tuo galiu gyventi. Vaikų laikas kitoks.

Sunkiau, kai tą patį išgirsti iš suaugusiųjų.

Kažkas viešai pasidžiaugia: mokiniai laukė, kad ateis koks senas mokytojas, o atėjo jaunas — ir kaip jiems buvo smagu. Sakinys nekaltas. Net mielas. Niekas manęs juo nemušė. Tik jo paraštėje tyliai parašyta: jaunas žmogus klasėje yra maloni staigmena, o senas — tai, kam jau buvai nusiteikęs iš anksto.

Jaunystė tampa dovana dar nepradėjus pamokos. Senatvė — nedideliu atsiprašymu už savo pasirodymą.

Ir štai čia prasideda linksmoji statistikos dalis. Naujausiame TALIS tyrime Lietuvos pagrindinio ugdymo mokytojų amžiaus vidurkis yra 51 metai. Net 61 procentas mokytojų yra penkiasdešimties ar vyresni, o jaunesnių nei trisdešimt — vos 4 procentai. Taigi aš dar ne mokyklos dinozauras. Aš beveik jos statistinis viduriukas.

Keista šalis: mokyklą kasdien laiko vyresni žmonės, o viešai apie ją kalbame taip, lyg jie būtų užsitęsęs pristatymo vėlavimas. Laukiame jaunų. Viliojame jaunus. Džiaugiamės jaunais. Ir gerai darome — mokyklai jų velniškai reikia. Tik kartais, garsiai sveikindami atėjusį trisdešimtmetį, netyčia išlydime penkiasdešimtmetį, kuris dar niekur nesiruošė.

Panašiai nutinka ir ginčuose. Romas Lazutka pasako, kad stipriausi mokytojai turėtų dirbti prasčiausiai besiverčiančiose mokyklose. Galima jo minčiai prieštarauti. Galima klausti, kas tuos stipriausius nustatys, kas juos siųs ir kodėl žmogus turėtų būti stumdomas kaip šachmatų figūra. Bet diskusijoje netrukus atsiranda kitas argumentas: senas funkcionierius nusišneka, laikas pasitraukti.

„Funkcionierius“ dar bent mėgina ginčytis su pažiūromis. „Senas“ jau nebesiginčija su niekuo. Tai tiesiog galiojimo data, užklijuota žmogui ant kaktos.

Pasaulio sveikatos organizacija amžizmą apibrėžia kaip stereotipus, išankstinį nusistatymą ir diskriminaciją dėl amžiaus. Ji skaičiuoja, kad pasaulyje maždaug kas antras žmogus turi amžistinių nuostatų vyresnių žmonių atžvilgiu. Bet bjauriausia jo rūšis prasideda ne komentaruose. Ji prasideda tada, kai pats imi žiūrėti į save svetimomis akimis.

Gal jau per senas. Gal jau nebeįdomus. Gal vaikams reikia kito veido. Gal mano jėga liko ankstesnėse klasėse, ankstesniuose keliuose, ankstesniame kūne.

Ir čia negaliu savęs paguosti pigiu šūkiu: „Aš dar visiems parodysiu.“ Nežinau, ar parodysiu. Į kalną jau tikrai neužbėgu taip, kaip kadaise. Po ilgos darbo dienos kūnas nebediskutuoja — jis uždaro posėdį. Šį vakarą net iki Rotušės atėjau ne kaip nugalėtojas, o kaip apsirgęs vyras, kuriam reikėjo truputį oro.

Kūnas sensta. Čia nėra nei diskriminacija, nei filosofija. Keliai turi savo kalendorių.

Bet ar kartu privalo pasenti svajonės? Smalsumas? Gebėjimas pamatyti vaiką, kuris paskutiniame suole šiandien sėdi kažkaip ne taip? O gal pirmiausia pasensta ne žmogus, o visuomenės vaizduotė — kai ji jau nebemoka sugalvoti vyresniam žmogui jokio vaidmens, išskyrus „trauktis“?

Prieš daugiau kaip du tūkstančius metų Ciceronas rašė apie seną ūkininką, sodinantį medį, nors pats jo vaisių gal ir nesulauks. Paklaustas, kam sodina, šis atsako: tiems, kurie ateis po jo. Po paraliais, juk tai beveik tikslus mokytojo pareigybės aprašymas.

Ne būtinai būti jauniausiu medžiu. Ne būtinai greičiausiai augti. Pasodinti tai, po kuo pats gal net nespėsi pasėdėti.

Pakeliu akis į Rotušę. Dabartinė ji išaugo iš mūrinio pastato, kurio pamatų aktas pasirašytas 1542 metais. Per šimtmečius ji keitė formas, tūrius ir paskirtis. Jos vertė ne ta, kad išsilaikė jauna. Jauna ji seniai nebėra. Jos vertė ta, kad keitėsi nesunaikindama savęs.

Gal šito ir turiu iš jos pasimokyti prieš naujus mokslo metus.

Ne apsimesti, kad man trisdešimt. Ne įrodinėti vaikams, kad dar galiu lakstyti greičiau už juos. Ne įsižeisti kaskart, kai kas nors jaunystę palaiko savaimine dorybe. Bet ir nepasitraukti vien todėl, kad kažkieno vaizduotėje penkiasdešimt jau yra prieškambaris į muziejų.

Jaunas mokytojas gali atnešti greitį. Vyresnis kartais atneša pauzę prieš ištardamas vaikui žodžius, kurių paskui nebesugrąžinsi. Aišku, amžius negarantuoja išminties. Senas kvailys tėra ilgiau pagyvenęs kvailys. Bet jaunystė irgi negarantuoja nei drąsos, nei jautrumo, nei gero humoro trečiadienį per septintą pamoką.

Fontanai vėl šauna aukštyn. Rotušės laikrodis nerodo, kas jaunas ir kas senas. Jis rodo laiką.

Atsistoju lėčiau, negu būčiau atsistojęs prieš dvidešimt metų. Gal dėl ligos. Gal dėl amžiaus. Greičiausiai dėl abiejų — šitie du ponai jau pradeda sveikintis tarpusavyje.

Rugsėjo pirmoji praėjo. Mano darbo metai prasidėjo.

Į juos nebeateisiu jaunas. Ateisiu savas.

Kol kas to turi pakakti.

Šaltinių lentyna

• OECD, TALIS 2024: Lithuania
• Pasaulio sveikatos organizacija: Ageism
• Ciceronas, „Apie senatvę“
• Kauno miesto muziejus: Kauno rotušės istorija
• LRT: R. Lazutkos mintis apie geriausius mokytojus prasčiausiose mokyklose