Sekmadienį prie Kauno rotušės sėdi žmogus, kurio gyvenimas susiklostė kitaip, negu jis tikėjosi. Praeiviai siūlo paguodą ir sėkmę. Šuo siūlo medį. Virš jų eina debesys, o žodis „viskas“ pamažu keičia reikšmę.
Prie Kauno rotušės sėdžiu ant medinio suoliuko, kurį, regis, sukonstravo žmogus, turėjęs daug medienos ir sudėtingą santykį su patogumu. Sekmadienis. Akmenys šlapi, marškiniai raudoni, virš galvos eina debesys.
Šiandien vienas jų panašus į gyvenimą, kurį kadaise buvau sugalvojęs.
Ten buvo namas. Vaikų batai prie durų. Kambarys, kuriame žmonės susirenka mokytis, o paskui lieka ilgiau, negu numatyta programoje. Kažkas plauna puodelius. Kažkas ginčijasi. Po metų jau kitas žmogus atrakina duris, nes vieta gyvena ir be tavęs.
Gražus debesis. Kurį laiką net atrodė, kad turi adresą.
Iš kairės prieina močiutė. Mano liūdesį pastebi greičiau negu netaisyklingai užsegtą marškinių sagą.
— Vaikeli, gyvenimas būna dar sunkesnis. Tavo dar geras.
Jos balsas šiltas. Tik paguoda ateina su matavimo prietaisu: dabar turėsime palyginti mano nelaimę su didesne.
— Suprantu, — sakau. — Šiandien tik prisėdau.
Ji kiek pastovi. Pataiso maišelio rankenas ir nueina. Gal jai irgi kažkas kadaise neleido liūdėti, kol pasaulyje yra sunkiau gyvenančių.
Virš rotušės mano įsivaizduotas namas jau netenka stogo. Vėjas išnešioja kambarius.
Ilgai tikėjau, kad daug kas priklauso nuo pastangų. Jei nori — darai. Jei labai nori — darai ilgiau. Jei nepavyko — vadinasi, per anksti nuėjai miegoti.
Tik vėliau paaiškėja, kiek tavo svajonėse gyvena kitų žmonių.
Įsivaizduotoje šeimoje kiekvienas turi savo norą ir savo baimę. Bendrai kuriamoje mokykloje, dirbtuvėje ar organizacijoje žmonės turi ateiti ir kitą antradienį. Su savo darbu, kantrybe, gebėjimu iškęsti kolegą, kuris kavą maišo taip, lyg gręžtų sieną.
Gali surasti patalpas, sudėti kėdes, parašyti programą. Bendro noro į baldų sąmatą neįtrauksi.
Kartais kiti nori kitko. Kartais tu pats nemoki susitarti. Kartais susitinkate netinkamu laiku. Ir pamažu tenka paleisti gražią mintį, kad savo atkaklumu galėsi užpildyti visas trūkstamas vietas.
Su vaikų nesusilaukimu dar tyliau. Apie tai žmonės kalba atsargiai arba pernelyg užtikrintai. Vieni niekada jų nenorėjo. Kiti norėjo, bet gyvenimas susidėjo kitaip. Iš šalies nematyti, kuri istorija sėdi priešais tave.
2021 metų surašymo duomenimis paremtoje Lietuvos socialinių mokslų centro analizėje tarp 1975–1979 metais gimusių moterų 11,1 procento nebuvo pagimdžiusios nė vieno vaiko. Tai konkrečios moterų kartos rodiklis, ne visų bevaikių šeimų skaičius. Vyrų istorijos irgi nesutelpa į šią eilutę.
Skaičius bent primena, kad toks gyvenimas nėra vieno suoliuko išimtis. Tačiau jis nepasako, kuris žmogus ramiai pasirinko, kuris skaudžiai laukė, o kuris pats iki šiol neranda vieno atsakymo.
Kai kurioms neišsipildžiusioms svajonėms neturime atsisveikinimo apeigų. Niekas nesusirenka palydėti durų, pro kurias neįbėgs įsivaizduotas vaikas. Ar bendruomenės, kuri taip ir nesusėdo į ratą. Turi pats kada nors suprasti, kad jau pakankamai ilgai tas duris laikei praviras.
Iš dešinės ateina ponas, atrodantis taip, tarsi net jo poilsis būtų pelningas. Pamato mane ir sulėtina žingsnį. Matyt, sėdintis žmogus trukdo apyvartai.
— Dar nevėlu, — sako. — Reikia tik didesnių tikslų.
Jis paaiškina, kad yra vykėlis. Pažiūrėjęs į mano suoliuką, man palieka kitą kategoriją.
— O jeigu šiandien nenoriu didesnių? — klausiu.
Ponas sunerimsta. Tokiam atvejui jo pristatyme nėra skaidrės.
Paskui prisimena pažįstamą, kuris viską pradėjo nuo nulio. Pažįstami iš sėkmės istorijų turi nuostabų gebėjimą: jiems niekada nereikia slaugyti artimojo, išsimiegoti ar tiesiog ramiai suvalgyti sriubos. Jie tik pradeda.
Aš palinkiu jo pažįstamam sveikatos.
Pats kartais pasižiūriu ir į mažiau iškilmingas lenteles. Susumavus Registrų centro ketvirčių duomenis, 2025 metais Lietuvoje išregistruota 23 670 juridinių asmenų. Tai nėra bankrotų ar būtent tais metais realiai užsidariusių verslų skaičius: registre gali būti užbaigiama ir seniai nebevykdytų veiklų istorija.
Bet ir šitoje lentelėje pilna pabaigų. Kadaise kažkas sugalvojo pavadinimą, paspaudė ranką, užsakė antspaudą. Vieni atliko, ką buvo sumanę. Kiti persigalvojo. Tretiems nepavyko.
Apie atidarymus mėgstame fotografuotis. Raktų atidavimas šeimininkui paprastai apsieina be fotografo.
Ponas jau tolsta. Telefonas jam grąžina reikiamą greitį.
Lieku su žodžiu „viskas“.
Keistas žodis. Šiandien jis kaip trikampė bažnytėlė: iš kurios pusės prieini, taip ir skamba.
Prie vienos sienos jis sako: užteks ruoštis. Dar truputį uždirbsi, susitvarkysi, įsigysi, apsidrausi — ir jau tada gyvensi. Kol ruošeisi, ne vienas sekmadienis praėjo. Šitas dar čia.
Prie kitos sienos „viskas“ sunkesnis. Kai kurie tavo gyvenimai jau neįvyks. Gal apie juos dar pagalvosi, gal skaudės. Šiandien gali nustoti tikrinti, ar jie kartais neateina aikšte.
Prie trečios sienos randi tai, ką turi. Užtenka kavos. Yra kur grįžti. Yra žmogus, kuriam parneši bandelę. Kojos atnešė iki rotušės ir dar nuneš kitur. Norėtųsi daugiau, žinoma. Bet savo gyvenimo į pono telefoną nekeisčiau.
Tuo metu prabėga šuo.
Sustoja prie medžio. Užuodžia kažką nepaprastai svarbaus. Atsigręžia į mane.
— Pauostyk šitą, — sako.
Sekmadieniais Kaune šunys kartais kalba. Ypač kai ilgai patyli.
— O paskui užsuk į muziejų. Tau ten bus gražu. Manęs neįleis.
Tokia jo programa. Medis, muziejus, gal kas valgomo.
Atsistoju. Truputį maudžia koją. Ant suoliuko liko sausesnė vieta, kurioje sėdėjau.
Liūdesys eina kartu. Prie aikštės krašto tenka sustoti — šuo dar nebaigė skaityti medžio.
Virš rotušės plaukia kitas debesis.
Šįkart nebandau jame įžiūrėti būsimo namo.
Šaltinių lentyna
Šiemet į rugsėjį įėjau penkiasdešimtmetis, su kosuliu ir be jaunystės reklamos. Mokykla ilgisi jaunų mokytojų, bet ją kasdien laiko vyresni. Prie senos Kauno rotušės bandau suprasti, kas manyje iš tikrųjų pasensta pirmiausia.
Velykų pirmadienis. Vakar Diedulis rašė apie Mėnulį, pagal kurį skaičiuojamos Velykos. Šiandien keturi žmonės skrieja aplink tą patį Mėnulį. Du suoliukai — vienas ant žemės su kava, kitas kosmose su tortilija.
Velykų rytas. Šalta, bet giedra. Diedulis eina ne į bažnyčią, o pro ją — pastovėti kieme, pajusti tai, ko nepaaiškina nei katekizmas, nei Bolt Food. Apie mėnulį, prisikėlimą ir vilties poreikį tiems, kurie nesimeldžia.
