Taigi, kaip nebūtų keista, šitame atėjusiame dešimtmetyje mes galime matyti daugiau suaugusiųjų, kurie žinos, kokį emoji panaudoti jausmams išreikšti, bet ne kaip tai išreikšti veidu ir gestais, kai susitiksite juos kavinėje, klube ar paskaitoje.

Mokytojas puikiai supranta, kad net jeigu vaikas turi galvą, potenciją pasiekti, dar tai nieko nereiškia. Ir čia tampa tada svarbu, kaip tuos vaikus įtraukti į aktyvią veiklą.

Atrodo, kad kai tik pasižiūrėsi į ekraną, iš karto patirsi malonumą, žaidimai nustebins, draugai bus parašę nerealiai daug svarbių ir malonių dalykų…. Bet realybė kitokia: pradeda vaikas ar jaunuolis išbandyti gausybę žaidimų, vis ieškodamas to dopamino, vėliau žaidimai pavirsta į savotišką darbą