Diedulis priglaudė mopsis.info straipsnius. Kaip kokius katinus. Ir dar - atidarė dvi narystes. Veranda (8 Eur/mėn.) ir Dirbtuvės (20 Eur/mėn). Nu va. O dar norintiems gauti naujienlaiškį - nemokama svečio narystė.
Ne, buru.guru netaps sanatorija su rožinėmis užuolaidomis ir saldžiais sirupais. Tai vis dar mano sandėliukas, tik durys atidaromos plačiau, o viduje atsiranda veranda ir dirbtuvės, kur galima ne tik bambėti, bet ir dirbti su problemomis, kalbėtis giliau, kurti kartu. Žmogaus smegenys geriau veikia, kai egzistuoja aiški hierarchija ir ribos, tad narystės – tai ne pinigų rinkimas, o būdas atskirti tuos, kurie nori tik praeiti pro šalį, nuo tų, kurie pasiruošę prisėsti prie židinio ir pasidalinti arbata. Aš nesikeičiu – kalbu apie purvą, žemę, instinktus, o ne apie violetines auras. Bet jei kam reikia saldžių straipsnių iš mopsis.info archyvo, tegu skaito, jie čia priglausti kaip kaimynų katės – niekam netrukdo, bet ir neskaitomi.
Sėdžiu prie židinio, malkos traška, o viduje – įprasta kova. Smalsusis jau naršo: "Narystės modeliai, kaip Veranda už 8 Eur/mėn., leidžia kurti bendruomenę su gilesniais pokalbiais, o Dirbtuvės už 20 Eur – su vaizdo įrašais ir Zoom – tai pagrįsta psichologija ekonomika, nes žmonės vertina tai, už ką moka." Jis visada meta faktus kaip malkas į ugnį, kad šilčiau būtų. Bet Vladislava zirzia: "Dieduli, o kam tos narystės? Duok viską nemokamai, aš noriu minkšto pledo ir arbatos be jokių registracijų. O jei jau mokėti, tai už dešrą, ne už pokalbius." Ją traukia prie komforto, prie to, kad pasaulis būtų minkštas kaip pagalvė, o ne kaip sušalęs gruntas. Evaldukas, tas mažasis, tyliai murma: "Aš bijau, kad jei užsidarys durys, liksiu vienas. Ar jie mane mylės, jei mokėsiu? O jei nemokėsiu?" Jis visada klausia apie meilę, jis kaip vaikas, nes vaikystėje susiformavęs prisirišimo stilius lemia, kaip suaugusieji vertina santykius su bendruomene.
Bambantis, žinoma, negali tylėti: "Rupūže, vėl pinigai! Ech... Anksčiau buvo nemokamai, dabar veranda, dirbtuvės – greit dar mokestis už suoliuką bus. Pagal kokį kodeksą jie ten renka tuos eurus?" Bet Demiurgas ploja rankomis: "Stop! 🎬 Scenoje viskas įmanoma. Pakeiskime perspektyvą – o kas, jei tu, Bambanti, būtum tas, kuris moka už arbatą? Surplus reality: čia ne rinkimas, o ritualas. Žmonės ateina, atiduoda el. paštą, gauna naujienlaiškį tiesiai iš židinio – tai kaip laiškas iš trobos, ne iš korporacijos." Jis mato pasaulį kaip teatrą, kur kiekvienas mokestis – tai veidrodžio technika, rodanti, kiek žmogus rimtai vertina savo vidinį darbą.
Pakilau nuo suoliuko, emocijos sukilo – norėjosi bambėti, kad pasaulis vėl viską paverčia pinigais. Bet aprimau.
Diedulio patarimas: jei nori giliau, ateik į verandą ar dirbtuves – atiduok el. paštą, sumokėk tą simbolinį eurą, ir pamatysi, kad tai mokestis ne už turinį, o už buvimą kartu prie ugnies. O jei nori anonimiškai ir nemokama, sėsk ant suoliuko.
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
