Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Galilėjus gimė šiandien. Prieš 462 metus, 1564-ųjų vasario 15-ąją, Pizoje, Italijoje, atėjo į pasaulį žmogus, kuris vėliau nukreips teleskopą į dangų ir pamatys tai, ką visi žinojo, bet niekas nenorėjo pripažinti – kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Už tai jį pastatė prieš inkviziciją. Jis atsitraukė. Bet paskui tyliai, sau po nosimi, pasakė tą garsųjį „Eppur si muove" – „O vis dėlto ji sukasi."
Sėdžiu ant suoliuko. Minus šešiolika. Saulė šviečia taip, lyg tyčiotųsi – šviesos pilna, o šilumos nė kvapo. Ir galvoju apie Galilėjų. Ne apie astronomiją. Apie drąsą pasižiūrėti į tai, kas sukasi viduje tavęs, kai visas pasaulis sako: nesuk galvos, geriau nusipirk gėlių.
Vakar buvo Valentino diena. Rašiau apie gėlių kioską, apie mamą su sūnumi, apie vaikiną su trimis tulpėmis. Apie meilę, kuri eina pro šalį ant plonų kojų ir per plonų striukių. Bet tai buvo meilė kitiems. Šiandien – sekmadienis, tuščia diena. Rytoj – vasario šešioliktoji, ir jau nuo ryto viskas bus aišku: mylėk Tėvynę, kabink vėliavą, eik į eiseną. Kazys Bizauskas, 1918-ųjų Nepriklausomybės akto signataras, irgi gimė šiandien, vasario penkioliktąją – lyg būtų specialiai atėjęs dieną prieš, pasiruošti.
O ką daryti šiandien? Ši diena neturi pavadinimo. Ji – tarpas. Tuščia vieta tarp dviejų meilių: romantinės ir patriotinės. Tokia Lietuvos vasario 15-oji: per anksti vėliavai, per vėlu rožėms, per šalta bet kam.
Pradėjau ieškoti progos. Atsiverčiau kalendorių. Tarptautinė vėžiu sergančių vaikų diena. Sustojau. Pagalvojau: ne, tai ne proga, tai – smūgis. Serbijoje šiandien – Tautos diena. Kanadoje – Vėliavos diena, nes 1965-aisiais būtent vasario 15-ąją oficialiai patvirtino tą savo klevo lapą ant balto fono. Gražu, bet tolima.
Ir tada supratau savo problemą. Aš ieškau, ką mylėti. Pagal kalendorių. Pagal kitų sudarytą planą. Vakar man pasakė: mylėk moterį. Rytoj pasakys: mylėk Lietuvą. Gegužę: mylėk mamą. Birželį: mylėk tėvą. Gruodį: mylėk visus ir pirk dovanas. Viskas suplanuota. Viskas sudėliota. Kaip tas ENIAC – pirmasis elektroninis kompiuteris, pristatytas 1946-ųjų vasario 15-ąją – skaičiuoja viską, bet nieko nejaučia.
Viena praeiviė – tokia su šaliku iki nosies galo, matosi tik akys ir garas iš burnos – sustojo šalia suoliuko ir sako: „Ko čia sėdit tokiam šalty?" Sakau: „Galvoju." Ji: „Apie ką?" Sakau: „Apie tai, ką mylėti šiandien." Ji pažiūrėjo į mane kaip į žmogų, kuris perkaito nuo šalčio, ir nuėjo. Teisingai padarė.
Bet klausimas liko. Ir jis neskambėjo kaip Valentino dienų klausimas. Jis skambėjo kitaip: ne ką mylėti, o – kas myli? Kas slepiasi po tuo vyru ant suoliuko, su kepure, raudonais marškiniais ir nušalusiais pirštais? Kas ten viduje? Ar ten yra kas nors, kas moka mylėti ne pagal kalendorių, o tiesiog – šiaip, be priežasties, be datos, be gėlių?
Galilėjus nukreipė teleskopą į dangų ir pamatė Jupiterio palydovus. Keturis. Niekas jų iki tol nematė – ne todėl, kad jų nebuvo, o todėl, kad niekas nežiūrėjo. Gal ir su savimi taip. Gal po penkiasdešimties metų yra kažkas, ko nematai ne todėl, kad nėra, o todėl, kad nežiūri. Nes nėra laiko. Nes vis bėgi nuo vienos meilės prie kitos – nuo moters prie Tėvynės, nuo mamos prie vaikų, nuo darbo prie poilsio – ir niekada nesustoji pačiam vidury ir nepasižiūri: o kas čia gyvena?
Kitas praeivis, vyras su šunimi – šuo protingesnis, nes bent jau bėgioja ir šyla – paklausė: „Ar jūs čia laukiat ko nors?" Sakau: „Laukiu savęs." Jis nusijuokė. Šuo į mane nė nepažiūrėjo. Irgi teisingai.
Galilėjui inkvizicija liepė atsisakyti tiesos. Jis atsisakė. Oficialiai. Viešai. Bet viduje žinojo. „Eppur si muove." Ir tai yra visa esmė. Galima atsisakyti visko – karjeros, ambicijų, net meilės – bet negalima atsisakyti to, kas sukasi viduje. Tas „kažkas" – jis sukasi. Nesvarbu, ką sako kalendorius, nesvarbu, ką sako parduotuvės, nesvarbu, ką sako kiti ant suoliuko.
Tai va. Šiandien nieko nemylėsiu. Ne dėl to, kad šalta. O dėl to, kad pirmiausia turiu sužinoti, kas ten viduje sukasi. Ir ar tai, kas sukasi – ar tai moka mylėti? Ar tai yra Diedulis, ar tik kepurė ir raudoni marškiniai?
Taip nieko ir nenusprendžiau. Nes minus šešiolika, ir pirštai nebejuda, ir suoliukas šaltas kaip akmeninė Užgavėnių kaukė. Bet žinau viena: rytoj bus vasario šešioliktoji, ir visi žinos, ką mylėti. O šiandien – šiandien aš turiu tą vienintelę prabangą: nežinoti.
Ir gal Galilėjus irgi šitaip pradėjo. Ne nuo atsakymo. O nuo drąsos pasižiūrėti.
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
Penktadienis, tryliktoji. Šlapias sniegas lyja ant Diedulio suoliuko, o varvekliai virš galvų šiemet kerta automobilius kelis kartus dažniau nei pernai. Tarp šalčio ir atšilimo, tarp prietarų ir fizikos — apie lietuvišką būdą gyventi „tarp".
