Dvidešimt parašų prieš minus dvidešimt vieną

Žinai, kas yra bendra tarp trispalvės ir termometro? Abu šįryt rodė kraštutinumus.

Trispalvė – aukštai, kaip ir turi būti vasario šešioliktąją. O termometras – minus dvidešimt vieną, kaip Sibire, tik be trėmimo. Kol kas.

Iškėliau vėliavą, nusiėmiau pirštines, pajutau, kaip pirštai tirpsta, ir prisėdau ant suoliuko. Ne todėl, kad norėjau pasėdėti. Todėl, kad kojos pasakė: arba sėdi, arba griūni. Pasirinkau oriai.

O tada pagalvojau tokį dalyką: mes švenčiame vasario šešioliktąją kaip gimtadienį, tortą su žvakutėmis, bet iš tikrųjų tai buvo operacija ant stalo. Pacientas – visa tauta. Gydytojai – dvidešimt vyrų Vilniuje, Pilies gatvėje 26, kurie 1918 metais pasirašė dokumentą, nuo kurio priklausė, ar Lietuva bus valstybė, ar tik vieta žemėlapyje, kuri kažkada buvo valstybė.

Ir jie tai padarė vokiečių okupacijos fone, kai aplink dar dundėjo Pirmojo pasaulinio karo aidai. Tai buvo ne šiaip drąsa – tai buvo beprotybė su rašikliu.

Pro suoliuką praėjo viena moteriškė su vėliavėle ant striukės. Pažiūrėjo į mane ir sako: „O ką čia sėdi šaltuke? Namo eik." Sakau: „Galvoju apie prūsus." Ji: „Apie kokius prūsus?" Sakau: „Apie tuos, kurių nebėra."

Ir štai kur esmė. Prūsų kalba išnyko apie 1700 metus. Buvo tauta – baltiška, gimininga lietuviams ir latviams – ir neliko. Ne todėl, kad jie patys nusprendė, o todėl, kad didžiosios galios juos sumalė kaip girnos grūdą. Kryžiuočiai atėjo, kolonistai atsikėlė, ir per kelis šimtmečius prūsai tiesiog ištirpo kaip sniegas ant delno. Tik pavadinimas liko – Prūsija – bet jau vokiškas, jau svetimas.

Lyviai – dar vienas pavyzdys. Gyveno palei Rygos įlanką, kalbėjo suomių-ugrų kalba, artima estams. Šiandien lyvių gimtakalbių pasaulyje liko vienetai. Tauta, turėjusi savo pakrantę, savo žvejybos laikus, savo dainas – beveik išgaravo.

O Lietuva? Lietuva irgi galėjo. Ir ne kartą.

Po 1795 metų padalijimų – dingo nuo žemėlapio daugiau nei šimtui metų. Carinė Rusija draudė spaudą lotyniškomis raidėmis – knygnešiai rizikavo laisve, kad vaikai turėtų ką skaityti gimtąja kalba. Po 1918-ųjų – nepriklausomybės kovos, kai dar niekas nežinojo, ar ta nepriklausomybė reali, ar tik popierius. 1940-aisiais – sovietų okupacija, trėmimai, 55 350 vaikų iki 16 metų ištremta į Sibirą. Ir vėl klausimai: ar bus Lietuva, ar nebus?

Susiraukęs vyriškis su šaliku iki nosies sustojo prie suoliuko ir bambėjo: „Ko čia švenčiat, kai šalta kaip Antarktidoj? Geriau kūrentumėtės namuose." Sakau: „O 1918 metais, manai, Vilniuje buvo šilčiau? Tie dvidešimt vyrų irgi šalo. Bet pasirašė."

Jis numojo ranka ir nuėjo. Bet tiesa ta, kad jis ne tiek pyksta, kiek bijo. Mes visi truputį bijome. Mažos tautos visada bijo – dėl to ir laiko akis atmerktomis.

Nes mažos valstybės neturi prabangos miegoti. Jos gyvena tarp didžiųjų kaip pelė tarp katinų – turi būti greitesnės, gudresnės, solidaresnės. Molotovo-Ribentropo paktas 1939 metais vienu brūkšniu padalijo Baltijos šalis tarp dviejų imperijų kaip žemę tarp kaimynų. Nei estai, nei latviai, nei mes nieko apie tai nežinojome. Mažos tautos sužino paskutinės.

Bet jos ir atsikeliančios – pirmutinės. 1990 m. kovo 11 d. – vėl. 1949 m. vasario 16 d. – partizanų deklaracija miške, kai visa šalis buvo okupuota, o jie vis tiek pasirašė. Vis tiek tikėjo.

Prie suoliuko priėjo mergaitė, gal kokių dešimties, su trispalve ant skruosto. Pažiūrėjo į mane ir rimtai paklausė: „O kodėl vėliava tokia šalta?" Sakau: „Todėl, kad jai irgi šalta, kaip ir mums. Bet ji vis tiek kabo. Kaip ir mes – vis tiek kabame."

Ji nusijuokė ir nubėgo. O aš pasėdėjau dar minutę, pajutau, kaip šaltis lenda pro kelnes, ir pamaniau: rupūžė, 108 metai. Tiek laiko nuo to parašo Pilies gatvėje. Nuo tos beprotybės su rašikliu, kuri pavirto valstybe.

Kitos mažos tautos neturėjo savo dvidešimties. Mes turėjom.