PIRAMIDĖ VADOVĖLYJE NEKVEPIA. Kodėl „viskas įskaičiuota“ laimi prieš „niekas neįdomu“?
Švietimo ministerija vėl kuria naujas sistemas. Egzaminų kartelės, elektroninės pažymų knygelės, lankomumo stebėjimo algoritmai. Vupekas (teoretikas) ploja rankomis: „Puiku! Sistema turi būti sandari! Tvarka bus!“
Bet kol ministerija stato skaitmeninę tvorą, tėvai balsuoja kojomis (ir piniginėmis). Jie ima vaikus iš pamokų ir veža juos į Egiptą. Mokytojai piktinasi: „Jie praleis temą apie Nilo deltą!“ O aš sakau: „Jie važiuoja pamatyti Nilo deltos.“
Pažiūrėkime į tai per biologinę prizmę. Žmogaus smegenys evoliucionavo mokytis per patirtį, o ne per instrukciją. Pirmykštis vaikas mokėsi apie ugnį ne žiūrėdamas į ugnies piešinį urvo sienoje, o kišdamas pirštą į žarijas. Dabartinė mokykla yra „informacijos konservai“. Mes duodame vaikams negyvą, sudžiovintą faktą ir tikimės, kad jie apsidžiaugs.
Ir štai Vladislava (hedonistė) sako: „Klausyk, ten, Hurgadoje, yra +28. Ten yra jūra. Ten yra tikri beduinai. O čia – pilka klasė, kreida ir pavargusi mokytoja, kuri pati Egipte nebuvo.“ Kurioje aplinkoje vaikas išmoksta daugiau? Taip, Egipte jis galbūt nespręs lygčių. Bet jis išmoks derybų meno turguje. Jis pajus druskos skonį. Jis pamatys skurdą ir prabangą. Tai yra Gruntas. Tai yra realybė.
Mokykla pyksta, nes ji prarado monopolį žinioms. Seniau mokykla buvo vienintelė vieta, kur galėjai sužinoti apie pasaulį. Dabar pasaulis yra pasiekiamas per 4 valandas lėktuvu. Jei sistema nori, kad vaikai sėdėtų klasėse, ji turi pasiūlyti kažką daugiau nei vadovėlio atkartojimą. Ji turi pasiūlyti prasmę. O kol kas ji siūlo tik paklusnumą.
Todėl aš nekaltinu tėvų. Jie tiesiog renkasi 3D realybę vietoj 2D popieriaus. Tai sveikas instinktas.
Geriausia geografijos pamoka yra lėktuvo bilietas. Geriausia biologijos pamoka yra miškas. Jei mokykla trukdo pažinti pasaulį – galbūt problema ne vaike, o mokykloje, kuri tapo per ankšta?
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
){kind=link}