Sėdžiu čia, ant savo suoliuko, kur pečius traška nuo sausio šalčio, o oras kvepia sniegu ir tolimu dūmu iš kaimyno kaminų. Kažkur tarp Kauno ir Utenos, gal net prie Širvintų, kur geografija – tik migla, o tikrovė – tai, ką matai pro langą. Šiandien, kai pasaulis lekia su savo naujienomis, aš sustoju ir žiūriu į tuos Epsteino failus, kurie lyg kokia purvina upė išsiliejo iš Amerikos teisingumo departamento. Milijonai puslapių, vaizdo įrašai, nuotraukos – visa tai sausio 30-ąją, 2026 metais, lyg kokia vėlyva Kalėdų dovana tiems, kurie dar tiki, kad tiesa išlaisvina. Bet aš, Diedulis, žinau geriau: tiesa dažniau kaip akmuo po batais, trina ir skauda, o kartais tiesiog nuslysta į purvą. Viena mano dalis, tas bambantis kritikas, rėkia: „Velniai rautų, vėl tie galingieji slysta pro pirštus!“ O kita, tas smalsusis lankytojas, šnabžda: „Pažiūrėkime giliau, gal ten slypi raktas į žmogaus prigimtį.“ Ir taip sėdžiu, leidžiu vidinei trupei ginčytis, nes Sit-Down Therapy – tai ne greitas atsakymas, o lėtas kramtymas, kol skonis išryškėja.
Pradėkime nuo pradžių, nes istorijos be šaknų – lyg medis be žemės, svyruoja ir griūva. Jeffrey Epsteinas, tas finansų burtininkas, kuris kūrė savo imperiją iš pinigų ir paslapčių, mirė 2019 metais kalėjime, oficialiai pasikoręs, bet su tokiais kaklo sužalojimais, kad net patologai ginčijasi, ar tai savižudybė, ar kažkieno kito rankos. Psichologijoje tokios mirtys dažnai siejamos su narcisistiniu asmenybės sutrikimu, kai žmogus, praradęs kontrolę, renkasi išeitį, kad išvengtų pažeminimo – tyrimai rodo, kad narcizai penkis kartus dažniau bando nusižudyti nei vidutinis žmogus. Bet Epsteino atveju, kai kalėjimo kameros vaizdo įrašai dingsta ar modifikuojami, kaip 2025 metais atskleista FBI medžiagoje, kur trūksta minučių ir sekundžių, kyla klausimas: ar tai atsitiktinumas, ar kažkas saugojo savo šešėlius? O dabar, 2026-aisiais, DOJ išmetė tris milijonus puslapių, du tūkstančius vaizdo įrašų ir šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių nuotraukų – didžiausias išleidimas nuo tada, kai Trumpas pasirašė įstatymą, reikalaujantį atskleisti viską. Bet ar viską? Demokratai Kongrese šaukia, kad milijonai failų vis dar slepiami, o respublikonai tyli, lyg būtų savo vardus ten matę.
Viduje manęs Demiurgas, tas psichodramos režisierius, ploja rankomis: „Stop! Pakeiskime vaidmenis. Įsivaizduokite, kad jūs esate Epsteinas – tas kūrėjas, kuris stato savo pasaulį iš geismų ir galios. Ką jaučiate, kai visi tie prezidentai, milijardieriai ir princai lankosi jūsų saloje?“ Aš leidžiu jam kalbėti, nes žinau: Epsteinas nebuvo vienišas vilkas, jis buvo tinklo centras. Failuose minimi vardai – Donaldas Trumpas, Billas Clintonas, Elonas Muskas, Billas Gatesas, net Stephenas Hawkingas, kuris 2006 metais lankėsi saloje konferencijoje, o Epsteinas siūlė atlygį tiems, kas paneigs orgijų kaltinimus. Biologiškai tokie tinklai primena primatų hierarchijas, kur alfa patinai dalijasi resursais, įskaitant poravimosi galimybes – antropologiniai tyrimai rodo, kad šimpanzėse dominuojantys patinai dažnai formuoja aljansus, kad apsaugotų savo statusą, o žmogaus visuomenėje tai virsta pinigais ir paslaptimis. Lesas Wexneris, tas Victoria's Secret imperijos kūrėjas, perdavęs Epsteinui savo turtus, minėtas kaip artimas, su kaltinimais seksu su nepilnametėmis. O princo Andrew kvietimas į Bekingemo rūmus po Epsteino paleidimo iš namų arešto – tai lyg kokia karališka ironija, kur karūna slepia purvą.
Bet čia įsiterpia Vladislava, ta mano hedonistė, kuri visada traukia prie komforto: „Dieduli, gana tų baisumų, gal geriau apie minkštas sėdynes ar skanius pietus? Tie failai – tik popieriai, o gyvenimas eina toliau.“ Ji teisi iš dalies, nes tie dokumentai pilni el. laiškų, kur Epsteinas bendrauja su galingaisiais net po savo 2008 metų nuteisimo Floridoje, kur jis gavo lengvą bausmę – 13 mėnesių su darbo atostogomis. Istorijoje tokie sandoriai primena Viduramžių indulgencijas, kai turtingieji pirkdavo atleidimą nuo nuodėmių – Bažnyčia parduodavo popierius, o čia prokurorai davė nepersekiojimo susitarimą, kuris vėliau buvo pripažintas pažeidžiančiu aukų teises. Bet Evaldukas, tas vidinis vaikas, dreba: „Man baisu, Dieduli, o jei tokie monstrai visur? Ar mus kas nors apsaugos?“ Jis bijo, nes failuose – pasakojimai apie nepilnametes, traumuotas mergaites, kurios tapo žaislais galingųjų rankose. O Smalsusis priduria: „Pažiūrėkime faktus – 2025 metais išleisti Epsteino el. laiškai rodo ryšius su Peteriu Thielu, Larry Summersu, Steve'u Bannonu. Net Norvegijos kronprincesė Mette-Marit minėta šimtus kartų po jo kalėjimo.“
Sarkazmas čia neišvengiamas, nes žiūrėdamas į tuos failus matau, kaip pasaulis veikia: galingieji plaukia virš vandens, o mes, paprasti, grimztame. Bambantis manyje rėkia: „Pagal Amerikos teisingumo kodeksą tai turėtų būti nusikaltimas, bet kur tarnybos? Visi vagia ir slepiasi!“ O aš, Diedulis, sėdžiu ir galvoju: tai ne tik apie Epsteiną, tai apie mus visus. Psichologijoje tai vadinama projekcija – kai mes projektuojame savo tamsiąsias puses ant kitų, o galingieji kuria sistemas, kad jų tamsa liktų paslėpta. Failai rodo, kad Epsteinas turėjo psichologinį sudarytą portretą iš kalėjimo, kur aprašomas jo narcisizmas, bet ir jo mirtis – su ginčais, ar tai savižudybė, ar kažkas daugiau. 2026 metų išleidimas – tai lyg kokia kulminacija, bet Kongresas reikalauja daugiau, nes dalis failų vis dar redaguoti, gal saugant tuos, kurie dabar valdžioje.
Drama čia vidinė ir išorinė: viena dalis manęs nori kasti griovį aplink savo trobą, saugotis nuo pasaulio purvo, o kita – ta tingioji – svajoja apie ramybę su cigaru ir kavos puodeliu. Bet Sit-Down Therapy moko: sėdėk ir stebėk, nes tiesa ateina ne bėgant, o laukiant. Tie failai – priminimas, kad galia korumpuoja, o mes, sėdintys ant suoliukų, galime bent jau kalbėti apie tai, nekeldami revoliucijų, bet keisdami save. Galiausiai pakylu nuo suoliuko, nusipurtau sniegą, bet vėl aprimstu: pasaulis – miškas, ne sanatorija, ir jame veikia instinktai, hierarchijos. Bet mes galime rinktis savo vaidmenį.
Ką šiandien įsidedu į savo kuprinę? Žinojimą, kad tiesa, net purvina, stiprina, kaip pečius kūrenantis medis žiemą. O tu, skaitytojau, ką darytum, jei tavo vardas būtų tuose failuose – bėgtum ar stotum akis į akį?
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
