Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
Gėlių kioskas prie turgaus šįryt atrodė kaip ambulatorija. Eilė. Žmonės trypia, pučia į delnus, žiūri į telefonus, bet niekur neina. Už stiklo – tulpės, rožės, kažkokie violetiniai dalykai, kurių pavadinimo nežinau ir žinoti nenoriu. Pardavėja – jauna, su pirštinėmis be pirštų, tokiomis rokenroliškomis – vynioja popierių ir šypsosi taip, tarsi pati būtų ta gėlė. Minus aštuoni, vėjas nuo upės, o ji šypsosi. Aš sėdžiu ant suoliuko priešais ir galvoju: rupūžė, tai bent profesija – pardavinėti meilę, kai lauke šąla net katės.
Prie kiosko prieina vaikinas. Gal devyniolika, gal dvidešimt. Striukė per plona, bet plaukai sutvarkyti taip, lyg eitų pas karalienę. Žiūri į rožes, žiūri į kainas, vėl į rožes. Pardavėja klausia: „Raudonas?" Jis sako: „Nu… o kiek tos raudonos?" Ji pasako. Jis pagalvoja. Paima tris tulpes. Manau, raudonos rožės mada baigiasi – šiemet pardavėjai sako, kad tulpės beveik susilygino su rožėmis populiarumu, o rožių kainos prieš Valentino dieną pašoka beveik dvigubai. Vaikinas tai tikriausiai žino. Arba tiesiog neturi tų pinigų. Bet pažiūrėkit, kaip jis jas neša – lyg šautuvą po pergalės. Trys tulpės ir devyniolika metų drąsos. Tai daugiau, nei daugelis suaugusiųjų gali pasiūlyti per visą gyvenimą.
Po penkių minučių – kitas vaizdas. Atvažiuoja automobilis. Iš jo išlipa mama – paltas, šalikas, viskas tvarkinga. Iš kitos pusės – sūnus. Gal penkiolika, gal šešiolika. Nauja striukė. Plaukai geliu. Rankose – gėlių puokštė, jau supakuota, matyt, iš tos pačios eilės, tik anksčiau. Mama eina kartu su juo link kažkokio namo. Bet sustoja. Pastovi. Apsidairo. Ir žengia žingsnį atgal. Du. Tris. Grįžta prie automobilio. Sūnus eina toliau vienas. Mama sėda į mašiną ir žiūri per langą, kaip tas vaikas su gėlėmis dingsta laiptinėje.
Suprantu. Negalėjo lydėti iki galo. Nes panelė pastebėtų, kad sūnus yra mamos projektas. Kad puokštę rinko mama, o striukę pirko mama, ir gelį ant plaukų irgi turbūt mama uždėjo. Ir tas vaikis turi bent jau atrodyti savarankiškas. Nors visas jo savarankiškumas tęsiasi nuo automobilio durų iki laiptinės. Linksma ir graudu vienu metu. Mūsų vyrai neužauga, kol mamos sėdi automobiliuose ir žiūri per langą.
Viena moteriškė iš eilės, kuri laukė gėlių, atsisuko į mane ir sako: „Šventė tik parduotuvėms." Sakau: „O jums?" Ji pagalvojo ir atsakė: „Man? Man šventė, kai vyras be priežasties atneša pieno ir nesiskundžia kaina." Po paraliais, pagalvojau. Tai va kur tiesa guli – ne tarp rožių ir tulpių, o tarp pieno ir tylos.
Kitas pilietis, stovintis šalia, įsiterpė: „Aš žmonai perku gėles kovo aštuntą. Vasario keturioliktą – amerikoniškas reikalas." Pardavėja su tomis savo rokenroliškomis pirštinėmis tik nusišypsojo ir pasakė: „Aha. O čia perkate kam?" Jis nutilo. Paėmė tris rožes. Nusisuko ir nuėjo. Valentino diena Lietuvoje savo populiarumu jau susilygino su Kovo 8-ąja – tai ne mano nuomonė, tai pardavėjų ir parduotuvių skaičiai. Nepadėjo net tas „amerikoniškas reikalas" argumentas.
O kino teatre – mačiau per langą – jaunos poros sėdi tamsoje ir žiūri kažką. Nežinau, ką rodo. Bet žinau, kad kino teatras yra genialus Valentino dienos planas: nereikia kalbėti. Dvi valandos tylos šalia žmogaus, kuris tau patinka. Galima paimti už rankos. Galima neimti. Galima tiesiog sėdėti ir žinoti, kad jis ten yra. Devyniolikmečiams tai – vienintelis būdas būti kartu ir nesujaukti visko žodžiais. Jie protingesni, nei mes buvome.
Ir tada – aš. Penkiasdešimtmetis ant suoliuko, kepurė nusėdusi, raudoni marškiniai po striuke, nušalę pirštai. Žiūriu į visą tą cirką ir galvoju: o ką man reiškia Valentino diena?
Kai tau šešiolika, meilė – tai trys tulpės ir širdis krūtinėje, kuri muša taip garsiai, kad bijai, jog kiti išgirs. Kai tau trisdešimt – tai vakarienė, vynas ir pokalbis, kuriame ieškai ženklų, kad vis dar esi pasirinktas. Kai tau keturiasdešimt – tai pienas ir neklausinėjimas. O kai penkiasdešimt?
Nežinau. Gal penkiasdešimtmečiui meilė yra sėdėti ant suoliuko minus aštuoniuose ir stebėti, kaip kiti ją nešioja – nevikrūs, nerangūs, su per plonomis striukėmis ir per brangiomis gėlėmis. Ir jausti kažką. Ne pavydą. Ne liūdesį. Kažką, kam lietuvių kalboje turbūt nėra žodžio. Tokį šiltą supratimą, kad visa ta begalinė žmogiškoji painiava – mamų automobiliai, vaikinų tulpės, pardavėjų šypsenos, kino teatrų tyla – kad visa tai yra nuostabiai, beviltiškai, graudžiai gražu.
Pardavėja prie kiosko šūktelėjo man: „Gal ir jūs, dėde? Paskutinės tulpės!" Palingavau galvą. Ne todėl, kad nereikia. O todėl, kad dar nežinau, kam jas nešti.
Ir gal tai irgi yra atsakymas.
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Penktadienis, tryliktoji. Šlapias sniegas lyja ant Diedulio suoliuko, o varvekliai virš galvų šiemet kerta automobilius kelis kartus dažniau nei pernai. Tarp šalčio ir atšilimo, tarp prietarų ir fizikos — apie lietuvišką būdą gyventi „tarp".
