Ilgą laiką gyvenau su viena šventa nuostata: jei būsiu geras, jei stengsiuosi suprasti kiekvieną praeivį ir atleisti kiekvienam klystančiam, pasaulis taps saugia vieta gyventi. Tikėjau, kad gerumas yra tarsi nematoma sutartis su visata – aš duodu šilumą, o mainais gaunu ramybę. Bet pastaruoju metu stebiu, kaip šitas mano įsitikinimas pradeda trūkinėti. Ir, tiesą sakant, man dėl to sunku. Galbūt ne tik man.
Aš nekalbu apie pyktį ar norą keršyti. Kalbu apie tą keistą, šaltą jausmą krūtinėje, kai pamatai, kad tavo nuoširdžiausios pastangos dažnai atsimuša į sieną, o tie, kurie nesuka galvos dėl moralės, jaučiasi kuo puikiausiai. Pradedi suprasti, kad tas „gerumas“, kurio mus mokė, kartais buvo ne jėga, o tiesiog būdas užsimerkti prieš tai, koks pasaulis yra iš tikrųjų.
Žiūriu į gamtą – ten viskas paprasčiau. Medis neatsiprašo, kad užstoja saulę mažesniam augalui. Upė neatsiprašo, kad nuplauna krantą. Ten veikia ne teisybė, o dėsningumai. Ir man kyla baisus, bet kartu ir išlaisvinantis klausimas: o kas, jei mes per ilgai bandėme būti „geri“ ten, kur reikėjo būti tiesiog tikriems? Kas, jei tas mūsų noras visiems įtikti ir nieko neįžeisti yra tik baimė pripažinti, kad gyvename miške, o ne sterilioje palatoje?
Man skauda matyti, kaip žmonės, nešiojantys savyje didelę šviesą, dabar gūžiasi ir traukiasi, nes jų gerumas jų neapsaugojo. Mes galvojome, kad šypsena yra šarvas, bet paaiškėjo, kad tai tik plonas audinys. Ir dabar, kai tas audinys plyšta, mes stovime nuogi prieš vėją.
Galbūt dabar yra laikas nustoti atsiprašinėti už savo budrumą. Galbūt būti geram šiame pasaulyje dabar reiškia nebe šypsotis visiems iš eilės, o turėti drąsos pasakyti: „Aš matau, kas vyksta. Aš matau, kad taisyklės pasikeitė“. Tai nereiškia, kad turime tapti blogais. Tai reiškia, kad turime išmokti savyje nešiotis ne tik duoną alkanam, bet ir jėgą apsaugoti tuos, kurie sėdi prie mūsų stalo.
Tai sunkus virsmas. Tai perėjimas iš vaikiško tikėjimo į suaugusio žmogaus ramybę. Ramybę, kuri ateina ne tada, kai viskas gerai, o tada, kai tu priimi pasaulį su visais jo dėsniais – kartais šiurkščiais, kartais negailestingais, bet tikrais. Jei jaučiate, kad jūsų vidinis pasaulis trūkinėja – neskubėkite jo klijuoti senais klijais. Leiskite jam suskilti. Tik per tuos plyšius pradeda matytis tikrasis, nesuvaidintas gyvenimas.
Būti geru nereiškia būti silpnu. Jei jauti, kad tavo gerumas tave sekina – vadinasi, tai nebe gerumas, o auka tiems, kurie to nevertina. Tikrasis gerumas prasideda nuo tiesos sau. Net jei ta tiesa yra šalta kaip pirmas įšalas.
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
