Kodėl mandagiausias kaimynas dažnai yra pavojingiausias?

Mes gyvename keistame avilyje. Ryte aš sutinku kaimyną iš 4 aukšto. Jis visada pasitempęs, kvepia brangiu odekolonu, mandagiai prilaiko duris. „Geros dienos, Evaldai,“ – sako jis. Jo automobilis blizga, jo batai nublizginti. Bambantis (mano vidinis kritikas) neturi prie ko prikibti: „Va, pavyzdinis pilietis. Ne tai, kas tas jaunimas su paspirtukais.“

Bet Diedulis uodžia orą. Ir kvapas jam nepatinka. Statistika sako baisų dalyką: per metus išduota beveik 19 tūkstančių orderių dėl smurto. Tai reiškia, kad kasdien, kol mes geriame kavą, 50-yje butų kažkas rėkia, bet garso niekas negirdi. Arba girdi, bet pasigarsina televizorių.

Tai yra „Narvo sindromas“. Viešumoje mes esame socializuoti gyvūnai. Mes mokame šypsotis, mes mokame dėvėti kaukes. Bet užrakinus duris, kaukė nukrenta. Ir ten, keturių sienų teritorijoje, nubunda senieji instinktai – dominavimas, agresija, baimė. Tas „mandagusis kaimynas“ namuose tampa tironu ne todėl, kad jis blogas. O todėl, kad jis silpnas. Viešumoje jis negali dominuoti (ten yra bosas, ten yra įstatymai), todėl jis grįžta į savo urvą ir dominuoja prieš tuos, kurie negali pabėgti – prieš patelę ir jauniklius.

Tai biologinis dėsnis: jei negaliu įkąsti stipresniam, kandu silpnesniam.

Ir baisiausia čia ne riksmas. Baisiausia yra Tyla. Kai pro sieną girdžiu triukšmą – aš ramus, ten vyksta gyvenimas. Bet kai pro sieną, kur gyvena „ideali šeima“, niekada nesigirdi nieko – nei juoko, nei ginčų – aš įtempiu ausis. Nes tobula tyla būna tik kapinėse ir ten, kur visi bijo kvėpuoti.

Netikėkite fasadu. Dažytos durys dažnai slepia supuvusį slenkstį. Ir jei jūsų instinktas sako, kad už tų „tobulų“ durų kažkas negerai – nebijokite būti tuo nemandagiu kaimynu, kuris paklausia: „Ar jums viskas gerai?“. Kartais plėšrūnui užtenka tik parodyti, kad jis yra stebimas, ir jis atsitraukia.