Sėdžiu aš čia, ant savo suoliuko, kažkur tarp Utenos ir Kauno pakraščių, kur pečius dar šildo paskutinis ryto saulės spindulys, o oras kvepia speigu po naktinio šalčio. Penktadienio rytas, tas pats, kai visas pasaulis, atrodo, sulaikęs kvapą laukė, kur nukris tas kinų raketos gabalas – didžiulis metalo luitas, skriejęs orbitoje kaip koks kosminis šiukšlių maišas. Aš pats, prisipažinsiu, jaučiausi neramiai, lyg tas nerimas būtų įsiskverbęs į kaulus, tarsi senas reumatas. Ką galvoti? Kaip jaustis? O gal ir nieko – tiesiog sėdėti ir stebėti, kaip pasaulis sukasi toliau, nesvarbu, ar tas metalas nukris ant galvos, ar į vandenyną. Bet viduje, oi viduje, kyla drama, nes Evaldukas, tas mažas berniukas manyje, jau dreba po antklode ir kužda: „Dieduli, o jei jis nukris ant mūsų trobos? O jei visas dangus pradės griūti?“ O Vladislava, ta hedonistė, tik murkia: „Geriau galvok apie pusryčius, dešra laukia, o ne apie kažkokius kosminius akmenis.“ Smalsusis, tas žinių rinkėjas, jau traukia telefoną ir skaito straipsnius, o Bambantis niurzga: „Va, kinai vėl pridirbo, o mes čia sėdim kaip ant adatų, tarnybos miega!“ Demiurgas, tas režisierius manyje, tik ploja rankomis: „Stop! Pažaiskim šitą sceną – kas jei tas metalas būtų tavo baimė? Tapk juo, nukrisk ir pažiūrėk, ką jis sako.“
Tas nerimas, žinot, nėra šiaip sau. Jis ateina iš gilumos, iš tų laikų, kai protėviai žvelgdavo į dangų ir matydavo ne raketas, o dievų pyktį ar kometas, pranašaujančias nelaimę. Evoliuciškai žmogaus smegenys yra pritaikytos pervertinti retus, bet dramatiškus pavojus, nes senovėje išgyveno tie, kurie bijojo liūtų, o ne kasdienio nuovargio. Taip sako psichologai, remdamiesi Danielio Kahnemano darbais – tas vyras, Nobelio premijos laureatas, aiškino, kad mes linkę galvoti apie blogiausią scenarijų, net jei tikimybė mažesnė nei laimėti loterijoje. O tas kinų raketos gabalas? Straipsnyje rašoma, kad nukrito jis Indijos vandenyne, toli nuo gyvenamų vietų, kažkur prie Afrikos krantų, kur bangos jį pasiglemžė be jokio triukšmo. Kinijos kosmoso agentūra patvirtino – jokių aukų, jokios žalos, tik dar vienas priminimas, kad kosmosas nėra sanatorija, o greičiau laukinė dykuma, kur daiktai krenta, kaip nori. Bet aš sėdžiu ir galvoju: kodėl tas nerimas mane graužė? Nes nekontroliuojama. Negaliu aš, paprastas diedas su kepure ant galvos, pakelti rankos ir sustabdyti orbitos šiukšlių. Lygiai kaip negaliu sustabdyti cunamio ar asteroido.
O kiek jų yra, tų nekontroliuojamų būdų numirti? Smalsusis čia įsiterpia su savo faktais: „Dieduli, pažiūrėk, kasmet pasaulyje apie 150 žmonių žūsta nuo krentančių kokosų – tai daugiau nei nuo ryklių atakų, kurios siekia tik 6 atvejus per metus.“ Įsivaizduokit – sėdi po palme, svajoji apie rojų, o bum, kokosas ant galvos, ir viskas. Nekontroliuojama, kaip tas raketos gabalas. Arba asteroidai – prisiminkit Čeliabinską 2013 metais, kai meteoritas sprogo ore, sužeidė tūkstančius, o niekas jo nenumatė iš anksto. Bambantis niurzga: „Va, rusai ten pridirbo, o mes čia sėdim ir laukiam, kada mums ant galvos nukris.“ Bet Demiurgas juokiasi: „Pakeiskim roles – tu dabar esi tas asteroidas, Bambanti, ką nori pasakyti pasauliui? Gal 'Aš krentu, nes gravitacija mane traukia, o ne todėl, kad tavęs nekenčiu'?“ O Evaldukas dreba: „Dieduli, o jei rytoj cunamis? Arba žemės drebėjimas?“ Taip, cunamiai – 2004 metų Indijos vandenyno cunamis nusinešė daugiau nei 230 000 gyvybių, o perspėjimas atėjo per vėlai daugeliui. Nekontroliuojama jėga, bangos, kurios kyla iš jūros gelmių, kaip vidiniai demonai, kurie staiga užplūsta.
Bet ne tik gamta – žmonės irgi sukuria tokių nekontroliuojamų monstrų. Pavyzdžiui, branduolinės avarijos. Černobylis 1986 metais – oficialiai žuvo 31 žmogus iš karto, bet radiacija sukėlė tūkstančius vėžio atvejų vėliau, o zona liko negyvenama dešimtmečiams. O Fukušima 2011 – cunamis sugadino reaktorius, ir vėl, nekontroliuojama grandinė. Vladislava čia įsiterpia: „Dieduli, kam tie baisumai? Geriau galvok apie šiltą pledą ir arbatą, o ne apie radiaciją.“ Bet Smalsusis tęsia: „O kaip su pandemijomis? COVID-19 nusinešė milijonus, o pradžioje niekas negalėjo kontroliuoti plitimo – virusas šokinėjo per sienas kaip blusa.“ Nekontroliuojama, kaip tas raketos gabalas, skriejantis orbitoje. Arba lėktuvų katastrofos – nors tikimybė žūti lėktuve yra 1 iš 11 milijonų, palyginti su 1 iš 5000 automobiliu, bet mes vis tiek bijom skristi, nes ore negali išlipti. Psichologija čia veikia – kontrolės iliuzija: automobilyje jautiesi valdąs, o lėktuve – ne, tad nerimas didesnis. Bambantis bamba: „Va, oro linijos taupo ant saugumo, o mes mokam bilietus!“ Demiurgas: „Stop! Veidrodis – pažiūrėk į save, Bambanti, tavo pyktis yra tas pats nekontroliuojamas metalas, krentantis ant kitų.“
Sėdžiu aš toliau, pečius kurenu, o mintys sukasi aplink tą nekontroliuojamumą. Istorija pilna pavyzdžių – Pompėja 79 metais, Vezuvijaus išsiveržimas palaidojo miestą po pelenais, žuvo tūkstančiai, o perspėjimo nebuvo, nes vulkanologijos tada dar nebuvo. Nekontroliuojama ugnis iš žemės. Arba juodoji mirtis, maras 14 amžiuje – nusinešė trečdalį Europos gyventojų, plito per blusas ir žiurkes, o žmonės kaltino žvaigždes ar nuodėmes. Evaldukas kužda: „Dieduli, o jei dabar maras grįš?“ Vladislava: „Geriau galvok apie vakarienę, o ne apie blusas.“ Bet tiesa ta, kad gyvenimas yra miškas, pilnas spąstų, ir sėdėjimas ant suoliuko yra būdas priimti tą chaosą. Demiurgas siūlo: „Surplus reality – įsivaizduok, kad esi tas raketos gabalas, krenti, bet nusileidi švelniai, kaip plunksna. Ką tai keičia?“ Keičia perspektyvą – nerimas tampa žaidimu, o nekontroliuojama mirtis – priminimu gyventi dabar.
Ką šiandien įsidedu į savo kuprinę? Kad nekontroliuojami dalykai yra kaip oras – jų nepakeisi, bet gali išmokti kvėpuoti ramiai, sėdėdamas ant suoliuko ir stebėdamas, kaip pasaulis krenta, bet nesugriūva. O tu, skaitytojau, ar kada jautei tokį nerimą nuo dangaus, ir kaip jį tramdei?
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
