Penktadienis, tryliktoji. Šlapias sniegas lyja ant Diedulio suoliuko, o varvekliai virš galvų šiemet kerta automobilius kelis kartus dažniau nei pernai. Tarp šalčio ir atšilimo, tarp prietarų ir fizikos — apie lietuvišką būdą gyventi „tarp".
Varveklis nėra prietaras. Jis nekreipia dėmesio nei į penktadienį, nei į tryliktąją, nei į tai, kad tu visą gyvenimą po tuo stogu statei mašiną ir „niekada nieko nebuvo". Jis tiesiog auga. Dieną tirpsta, naktį šąla, sluoksnis po sluoksnio, kaip nuoskaudos viduje žmogaus, kuris niekam nesiskundžia, bet vieną dieną — trenk — ir viskas nuslysta žemyn vienu metu.
Taip galvoju šį penktadienio rytą, stovėdamas prie savo suoliuko, kuris šiandien aplipdytas tokiu šlapiu sniegu, kad atrodo kaip senas tortas su per daug cukraus. Nesėdu. Tik žiūriu ir klausausi, ką pasaulis turi pasakyti vasario tryliktąją.
O jis turi ką pasakyti.
Pirma — orą. Pliusas du, šlapdriba, šimtaprocentinis drėgnumas — lyg Lietuva nusprendė visus apkabinti drėgnu rankšluosčiu. Nelyja ir nesninga — daro kažką tarp to, tam lietuviškam „nei šis, nei tas" reiškiniui, kuris mūsų kalboje net tikro vardo neturi. Šlapdriba. Pats žodis skamba kaip liga: „Daktare, man šlapdriba. — Rimta? — Ne, lengva forma, bet nemaloniai varva."
Antra — datą. Penktadienis, tryliktoji. Tokia diena, kai viena dalis žmonių pradeda dairytis į dangų ir kišti pintines su druska po lova, o kita — didžiuodamasi skelbia, kad jokie prietarai jiems negalioja. Pirmieji — seni kaip pasaulis. Antrieji — irgi seni kaip pasaulis, tik apsimeta, kad ne.
Tryliktosios baimė, beje, turi vardą — triskaidekafobija. Gražu. Graikiškai skamba kaip liga, kuria būtum patenkintas sirgti: „Aš sergu triskaidekafobija." „Oi, kaip egzotiškai. Iš kur parsivežei?" Iš baltos, kaip varveklis, baimės, kad pasaulis turi paslėptą tvarką, kurios tu nekontroliuoji.
O iš tikrųjų — nesame tokie jau protingi.
Žiūriu į stogą priešais savo trobą. Matau tą eilinį varveklį, kuris šiemet ūgtelėjo kaip paauglys per vasarą. Draudimo bendrovės šiemet fiksuoja kelis kartus daugiau varveklių sukeltų žalų nei pernai — nes žiema buvo klasikinė, su tikru speigo-atšilimo ciklu, kur dieną tirpsta, naktį šąla, ir ant stogo kaupiasi ne snaigės, o betono plokštės. Vienas toks gabalas nuslysta — ir tavo automobilis atrodo kaip po dramblių futbolo rungtynių.
Čia praeidama sustojo viena kaimynė su dviem maišais iš parduotuvės. Pažiūrėjo į dangų, paskui į stogą, paskui į mane.
„Tai kas pavojingiau — tryliktoji ar tie varvekliai?" — paklausė lyg aš būčiau kaimo orakulas.
„Varvekliai, — sakau. — Tryliktoji dar niekam automobilio nesudaužė."
„Na, nežinau, — pagalvojo ji. — Mano vyras tryliktąją visada padaro ką nors kvailą."
Nuėjo. Maišai girgždėjo. Šlapdriba varvėjo.
O juk tai tiesa — mes, lietuviai, nuolat gyvename „tarp". Tarp žiemos ir pavasario, kai vasaris rodo pliusą, bet rytoj žada staigų šuolį iki minus septynių ar net minus dešimties. Tarp prietarų ir mokslo — kai ir bažnyčion einam, ir horoskopą skaitom, ir vis tiek galvojam, kad geriausias meteorologas yra senas šuo, kuris prieš orų pasikeitimą ima garsiau knarkti. Tarp baimės ir „ai, bus gerai" — to amžino lietuviško optimizmo, kuris nėra tikras optimizmas, o tiesiog per didelis tingumas nerimauti.
Pro šalį pralėkė vaikinas su paspirtuku. Vasario tryliktąją. Per šlapdribą. Be šalmo. Jei tai nėra lietuviškas „ai, bus gerai" gryniausia forma — tai aš nežinau, kas yra.
Pikta močiutė iš gretimo kaimo, kuri visada ateina prie suoliuko lyg prie nuodėmklausio, šįkart atėjo su lazda ir pranašyste:
„Jei šiandien ledai krenta — tai dar nieko. Palauk, kol šals po Valentino. Tada bus tikras cirkas."
Ir žinot ką — ji teisi. Rytoj, vasario keturioliktąją, Valentino dieną, prognozuojamas staigus temperatūros kritimas: nuo šiandieninio pliuso iki gero minuso. Tai reiškia, kad visa ta šlapdriba, kuri dabar varva nuo stogų, naktį pavirs į ledą. Romantika. Rožės ant ledo. Širdutės ant slidaus šaligatvio. Valentinas, kuris parklupo ne nuo meilės, o nuo apledėjusio tako.
Ir dar — pačiame kontekste: nuo pirmadienio prasideda mokinių žiemos atostogos, o šį savaitgalį Lietuva minės Vasario šešioliktąją. Taigi seka: penktadienis tryliktoji → Valentino diena → Vasario šešioliktoji → atostogos. Lyg koks lietuviškas kalendorius, kuriame kiekviena diena turi savo prietarą, šventę arba pavojų.
O gal — visų trijų po truputį.
Sugrįžtu prie suoliuko. Nušluostau šlapią sniegą ranka. Matau, kad ledo gabalėlis nuslydo nuo mano trobos stogo ir guli ant žemės kaip nedideli pranašystė. Nesulaužė nieko. Šį kartą.
Vilniaus savivaldybė, beje, primena, kad už nešalintus varveklius gresia iki šešių šimtų eurų bauda. Tai yra — varveklis tau kainuoja daugiau nei Valentino vakarienė dviem. Bet čia jau kiekvienas pasirenka savo prioritetus.
Kitas praeivis — susiraukęs pilietis su ausinėmis ir telefonu — net nesustojo, tik pro šalį mesteldamas:
„Penktadienis tryliktoji — vienintelė diena, kai lietuviai prisimena, kad yra prietaringi."
Ir dingo šlapdriboje kaip filosofas rūke.
Varveklis nemoka skaičiuoti dienų. Jis nežino, kad šiandien penktadienis, tryliktoji, ir kad rytoj Valentino diena. Jis tiesiog daro savo darbą — auga, kol nebegali, ir tada krenta. Kaip dauguma mūsų problemų, iš tikrųjų.
O mes — mes einam pro šalį, žiūrim į telefoną, statom mašinas po stogais ir tikimės, kad viskas bus gerai. Ir dažniausiai būna. Bet kai nebūna — stebimės, lyg tai būtų pirmą kartą.
Rupūžė, kaip viskas paprasta. Ledas tirpsta, šąla, krenta. Mes tirpstam, šąlam, keliamės. Ir taip — iki kito penktadienio.
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
