Lietuviškas kinas troboje

Lietuviškas kinas 2026 metais vis dar kelia šypseną – meniškas, originalus, bet kartais toks nenatūralus, lyg aktoriai rėktų iš kito kambario, o režisieriai slėptųsi už rūko ir arklių. Kaip sako režisierius Ignas Miškinis, tas senas stereotipas apie "rūką, arklį ir lašantį vandenį" blėsta, bet kodėl tada daugeliui, kaip ir tau, sunku žiūrėti? Gal todėl, kad lietuviškas filmas dažnai bando būti per daug "tikras", o išeina per daug teatrališkas – su per garsiais balsais ir dialogais, kurie skamba lyg iš senos radijo laidos. Aš, Diedulis, sėdžiu troboje kažkur tarp Kauno ir Utenos, pro langą matau sniegą, o ekrane – tą patį chaosą, tik su biudžetu.

Sėdžiu čia, kepurė ant galvos, raudoni marškiniai šildo pilvą, o mintyse sukasi tie lietuviški filmai, kurie turėtų pasakoti apie mus, bet dažnai atrodo lyg svetimi. Pradėkime nuo pradžių. Lietuviškas kinas prasidėjo dar XX amžiaus pradžioje, 1909 metais, kai Antanas Račiūnas ir Ladislas Starevich sukūrė pirmuosius filmus Kaune. Tada, sovietmečiu, atėjo aukso amžius – Vytautas Žalakevičius su "Niekas nenorėjo mirti" (1966), Arūnas Žebriūnas su "Mergaitė ir aidas" (1964), kuriuose jautėsi tas lyrinis gylis, psichologinė drama, humanistinis žvilgsnis. Žalakevičius net tarptautiniuose festivaliuose švietė, rodydamas, kaip lietuviškas kinas gali būti originalus, nepaisant sovietinės cenzūros. Bet po nepriklausomybės, 1991-aisiais, viskas pasikeitė – laisvė atnešė naujas temas: istorines dramas, komedijas, dokumentiką, eksperimentus. Dabar, 2026-aisiais, kaip sako Miškinis, kinas nebėra tik tie klišiniai vaizdai – jis originalus, įdomus, dažnai geriau vertinamas užsienyje nei čia. Pavyzdžiui, jo filmas "Pietinia kronikas", paremtas Rimanto Kmitos knyga, nostalgiškai rodo 1990-uosius su ironija, paversdamas purvą ir banditizmą kažkuo patraukliu – bet vis tiek su ta autentika, kur iliuzijos griūva, o žmogaus vienatvė lieka centre.

Bet štai kur šuo pakastas: kodėl sunku žiūrėti? Vartotojas teisus – daug lietuviškų filmų kenčia nuo nenatūralumo. Reddit forumuose lietuviai kritikuoja žemus biudžetus, prastą garsą su aidu, overacting'ą – per didelį vaidybos perspaudimą, kai argumentai skamba priverstinai, dialogai tuščiai. Pavyzdžiui, filme "Redirected" (2014), kurį giria už komediją ir smurtą kaip animacinį, bet peikia už nenatūralius dialogus ir per garsų rėkimą – lyg aktoriai bandytų perrėkti vienas kitą, o ne pasakoti istoriją. Tai ateina iš istorijos: sovietmečiu kinas buvo lyrinis, bet po to – dažnai teatrališkas, nes daug režisierių kilę iš teatro, o biudžetai maži, tad garsas kenčia, o vaidyba perspausta. Miškinis pripažįsta, kad senieji mitai apie "blogą" kiną kyla iš nematymo – 99% kritikų nežiūrėjo filmų, bet kartoja stereotipus. O aš galvoju: gal tas nenatūralumas yra mūsų kultūros dalis? Lietuviai – santūrūs, bet ekrane viskas išdidinama, lyg kompensuotume tylą kasdienybėje. Viena mano dalis, tas Bambantis, sako: "Rupūžė kotryna, kam tas rėkimas? Geriau tyliai sėdėti troboje ir stebėti pasaulį pro langą!" Bet Smalsusis atsako: "Ei, pažiūrėk giliau – ten biologija, instinktai, hierarchijos, kaip miške. Filmas rodo, kaip mes kovojame su chaosu, tik kartais per garsiai." Vidinė drama: viena pusė nori bėgti nuo ekrano, kita – suprasti, kodėl tas netikrumas raminantis, nes primena, kad pasaulis nėra sanatorija, o miškas su vilkais.

Ir vis tiek, lietuviškas kinas auga – nuo ankstyvųjų transnacionalinių įtakų (rusų, lenkų) iki dabar, kai jis tampa balsu apie realizmą, kultūrą, tapatybę. Dokumentika stipri, kaip senieji pionieriai, o naujos bangos filmai, kaip "Pietinia kronikas", rodo, kad galime juoktis iš savo purvo. Bet kritika lieka: per daug teatrališkumo, per mažai natūralumo. Gal todėl, kad mes, lietuviai, esame kaip ta troba – spartietiška, bet su širdimi, o kinas bando tai uždėti ant ekrano per jėgą.

Jei sunku žiūrėti lietuvišką kiną, pradėk nuo klasikos – "Niekas nenorėjo mirti" ar naujesnių, kaip Miškinio darbai. Sėdėk ramiai, kaip SDT – sit-down therapy, stebėk be lūkesčių, ir gal tas rėkimas taps balsu, kuris ramina, primindamas, kad netikrumas yra dalis gyvenimo. O jei ne – išjunk ir eik pasivaikščioti mišku, ten viskas natūralu.