Melagių diena man tęsiasi ištisus metus

Melagis

0:00

/174.719979

1×

Balandžio pirmoji — vienintelė diena, kai žmonės meluoja oficialiai, su leidimu. Visos kitos 364 dienos? Tos irgi su melu, tik be leidimo.

Sėdžiu ant suoliuko. Dvylika laipsnių, saulė šviečia, vėjas šiaurinis, bet toks, kuris dar nekanda — tik padūsauja. Balandis. Medžiai dar plikomis šakomis, bet jau su ta idiotiškai optimistine išraiška, kurią turi žmogus, nusprendęs viską pradėti iš naujo. Aš irgi turiu tokią išraišką. Meluoju, žinoma.

Pagalvojau šįryt — ką aš šiandien dar nepamelavau?

Ir supratau, kad nieko neliko.

Pirmiausia — amžius. Žmonės dažnai sako „viduje jaučiuosi kaip dvidešimtmetis." Aš viduje jaučiuosi kaip šimtametis, bet atrodau kaip penkiasdešimt penkerių. O meluoju, kad viskas tvarkoje. Kūnas sako viena, galva — kita, o burna — trečia. Ir visi trys sukalba tarpusavyje tik dėl vieno dalyko: nesakyti tiesos.

Paskui — sėkmė. Tai universalus melas, kaip universalus donoras — tinka visiems. Kaimynas praeidamas klausia: „Na, kaip sekas, Dieduli?" — ir aš sakau: „Normaliai." O jis sako: „Gerai." Ir abu einame toliau, švelniai apsimelavę vienas prieš kitą kaip du senamiesčio aktoriai, kurie scenoje apsikeičia netikrais pinigais. Jis irgi ne „gerai." Aš matau. Bet jis žino, kad aš žinau, ir aš žinau, kad jis žino — ir šitas abipusis žinojimas yra mūsų socialinis kontraktas. Kas jį laužytų — būtų ne drąsus, o tiesiog nemandagus.

Tada — likimas. Apsimetu, kad kontroliuoju. Kad rytoj bus taip, kaip suplanuoju. Kad ateitis yra mano rankose. O ji ne mano rankose — ji net ne mano kelnių kišenėje. Ji kažkur tarp debesų ir troleibusų stotelės, ir aš ją galiu tik spėlioti. Bet meluoju — ir sau, ir kitiems — kad turiu planą. Planas, rupūže, yra pats geriausias melas, kokį žmonija sugalvojo. Planas — tai melas, kuriam ploja viešai.

Telefone — SMS nuo pažįstamo. „Gal šeštadienį kavutės? Seniai matėmės." Ir aš rašau atgal: „Šeštadienį kaip tik nepatogu, bet kitą savaitę pažiūrėsim." Tai melas. Man patogu. Man visada patogu — aš sėdžiu ant suoliuko, po paraliais, ką aš veikiu? Bet nenorėjau susitikti. Ir parašiau taip, kad jis neįsižeistų. Tai techniškai — ne melas. Tai empatija, apsirengusi melu.

Ir čia baisiausia. Arba gražiausia — priklauso, iš kurios pusės žiūri.

Psichologai sako, kad vidutiniškai žmogus meluoja vieną–du rozus per dieną, o beveik 90 procentų mūsų melo — nekenksmingos „baltos melagiukės." Sakau „viskas gerai." Sakau „skanu." Sakau „paskambinsiu." Sakau „aš irgi pasiilgau." Ir žinai ką — dažniausiai šitie melai yra tokie minkšti, tokie apvalūs, tokie žmogiški, kad juos paleisti į pasaulį yra beveik gailestingumo aktas.

Nes geras melagis — tai ne apgavikas. Geras melagis yra žmogus, kuris jaučia kitą. Tu turi suprasti, ką žmogus nori išgirsti, kad tavo melas neįskaudintų. Turi nujausti ribą — tarp melo, kuris apsaugo, ir melo, kuris sugriauna. Tai reikalauja empatijos. Stiprios, veikiančios, gerai sukalibravusios empatijos. Melas be empatijos yra tiesiog žiaurumas — kaip skalpeliu be anestezijos.

Ir štai kur posūkis: jei tu gyveni su savo melagingu vaizdu tiek ilgai, kad pats juo patikėjai — ar tai vis dar melas? Tu sakai sau tiesą. Tavo versija — teisinga. Bet žmogus iš šalies mato, kad tai fikcija. Kas teisus — tu ar jis?

Nežinau. Sėdžiu ant suoliuko ir nežinau.

Gal todėl ir sėdžiu — kad nereikia atsakyti.

Praeina moteris su šunimi. Šuo žiūri į mane nuoširdžiai — jis vienintelis šioje gatvėje, kuris tikrai nori žinoti, ar aš turiu dešrainį. Jokio melo. Jokių socialinių kontraktų. Tiesiog: turi ar neturi?

Neturiu.

Šuo nueina. Bent jau jam pasakiau tiesą.

Gero balandžio, melagiai. Jaukios šilumos.