Elonas perjungė prioritetą – Mėnulyje savarankiškai augantis miestas per <10 metų, Marsas palauks. Vienur kosminės svajonės, kitur – kasdienė žemės tikrovė. Sėdžiu ant suoliuko –13 °C šaltyje ir galvoju: ar mes pasiruošę abiem keliais eiti vienu metu?
Šiandien, vasario 9 d., 2026 m., Vilnius stingsta prie –13…–17 °C, giedra, bet tas šaltis – ne jaukus, o kandantis, lyg kas būtų atidaręs kosminio vakuumo dureles ir paleidęs ledinį vėją žemyn. Lauke – nei paukščio, nei šuns lojimo, tik retkarčiais automobilio padangos sugirgžda ant apledėjusio asfalto. O aš – ant to paties suoliuko prie trobos, kurį žiemą dengia sniego antklodė, bet šiandien sėdžiu ant faneros lakšto, kad neužšaltų užpakalis. Kepurė žemai, raudoni marškiniai po trim megztukais, o rankose – senas termosas su jau atvėsusia arbata.
Ir skaitau, kad Elon Musk vakar parašė X'e: prioritetas dabar – ne Marsas, o „savaime augantis“ (self-growing) miestas Mėnulyje. Per mažiau nei dešimt metų. Marsas – vėliau, po 5–7 metų. Mėnulis greičiau, sako. Ir kad civilizacijos ateitis priklauso nuo to, ar greičiau ten įsikursime.
Rupūžė. Vienoje planetos pusėje – žmonės vis dar šaudo vieni į kitus dėl kelių kilometrų žemės ruožo, o kitoje – planuoja miestą be atmosferos, be vandens, be oro, ant pilko akmens gabalo, kuris sukasi 384 000 km atstumu.
Praeina kaimynas, tas, kuris visada su ausinėmis ir šunimi. Sustojęs klausia:
– Tai ką, Dieduli, Mėnulį statysim?
Aš mosteliu ranka su termosu:
– Statys jie. Mes čia dar malkų pritrūksim, kol jie ten pirmąjį betoninę luitą padės.
Jis nusijuokia ir nueina toliau. O aš lieku galvoti.
Žinai, kas keisčiausia? Kad tas kontrastas – ne naujiena. Prieš šimtą metų vieni degino kaimus, kiti statė pirmuosius lėktuvus. Prieš penkiasdešimt – vienur tankai mindė grikius, kitur žmonės lipo į Mėnulį pirmą kartą. Dabar – tas pats. Vienur – primityvus „duokš arba numirsiu“, kitur – „perkelsime visą žmoniją į kosmosą, nes čia per ankšta ir per karšta“.
Ir abu variantai – tikri. Abu vyksta tuo pačiu metu, tame pačiame 2026-ųjų vasaryje.
Praeivė, vyresnė moteriškė su pirkinių krepšiu, stabteli, pamato mane su telefonu ir meta:
– Tai ką ten rašo? Vėl karas ar vėl pinigai?
– Nei tas, nei tas. Kosmosas, močiute. Miestą Mėnulyje stato.
Ji palinguoja galva:
– Oi, varge… O čia ant žemės duobės nepripilta, duobės duobėje, o jie – Mėnulį. Kad bent vaikus normaliai išauklėtų, tai jau būtų kosmosas.
Ir nueina.
Teisingai močiutė sako. Mes čia dar neišmokom, kaip viename kieme nesimušti dėl parkavimo vietos, o jau planuojam savigydantį miestą be gravitacijos.
Bet žinai ką? Galbūt būtent tas nesuderinamumas ir laiko mus gyvus.
Jei visi galvotume tik apie karus – seniai būtume išsikūlę. Jei visi svajotume tik apie Mėnulį – niekas nebeprimintų, kad reikia malkų, duonos ir kad vaikas verkia, kai tėvas grįžta girtas.
Tas kvailas, beveik juokingas kontrastas – primityvumas ir fantazija vienu metu – galbūt ir yra žmonijos variklis. Vienas stabdo, kad nenukristume į prarają, kitas stumia, kad neužmigtume amžinu miegu vienoje planetoje.
Štai sėdžiu aš, Diedulis, ant apledėjusio suoliuko, –13 °C, termosas tuščias, o galvoje – Mėnulis ir malkos. Ir atrodo, kad abu dalykai vienodai svarbūs. Nes jei nebus malkų – sušalsi. O jei nebus svajonės apie Mėnulį – numirsi viduje dar prieš sušąlant.
Galų gale – abu keliai veda į tą patį. Tik vienas – per purvą ir kraują, kitas – per vakuumą ir radiaciją.
O mes, paprasti mirtingieji, einam kažkur per vidurį. Su termosu, kepure ir lengvu noru, kad bent kartą per šimtą metų tie du keliai susitiktų be sprogimo.
Rytoj turbūt vėl reikės malkų. O poryt – galbūt ir Mėnulio. Bet šiandien – pakaks suoliuko ir tos ledinės tylos.
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
