Mėnulio miestas auga, o mes dar malkų ieškome

Namai Menulyje

0:00

/188.439979

1×

Šiandien, vasario 9 d., 2026 m., Vilnius stingsta prie –13…–17 °C, giedra, bet tas šaltis – ne jaukus, o kandantis, lyg kas būtų atidaręs kosminio vakuumo dureles ir paleidęs ledinį vėją žemyn. Lauke – nei paukščio, nei šuns lojimo, tik retkarčiais automobilio padangos sugirgžda ant apledėjusio asfalto. O aš – ant to paties suoliuko prie trobos, kurį žiemą dengia sniego antklodė, bet šiandien sėdžiu ant faneros lakšto, kad neužšaltų užpakalis. Kepurė žemai, raudoni marškiniai po trim megztukais, o rankose – senas termosas su jau atvėsusia arbata.

Ir skaitau, kad Elon Musk vakar parašė X'e: prioritetas dabar – ne Marsas, o „savaime augantis“ (self-growing) miestas Mėnulyje. Per mažiau nei dešimt metų. Marsas – vėliau, po 5–7 metų. Mėnulis greičiau, sako. Ir kad civilizacijos ateitis priklauso nuo to, ar greičiau ten įsikursime.

Rupūžė. Vienoje planetos pusėje – žmonės vis dar šaudo vieni į kitus dėl kelių kilometrų žemės ruožo, o kitoje – planuoja miestą be atmosferos, be vandens, be oro, ant pilko akmens gabalo, kuris sukasi 384 000 km atstumu.

Praeina kaimynas, tas, kuris visada su ausinėmis ir šunimi. Sustojęs klausia:

– Tai ką, Dieduli, Mėnulį statysim?

Aš mosteliu ranka su termosu:

– Statys jie. Mes čia dar malkų pritrūksim, kol jie ten pirmąjį betoninę luitą padės.

Jis nusijuokia ir nueina toliau. O aš lieku galvoti.

Žinai, kas keisčiausia? Kad tas kontrastas – ne naujiena. Prieš šimtą metų vieni degino kaimus, kiti statė pirmuosius lėktuvus. Prieš penkiasdešimt – vienur tankai mindė grikius, kitur žmonės lipo į Mėnulį pirmą kartą. Dabar – tas pats. Vienur – primityvus „duokš arba numirsiu“, kitur – „perkelsime visą žmoniją į kosmosą, nes čia per ankšta ir per karšta“.

Ir abu variantai – tikri. Abu vyksta tuo pačiu metu, tame pačiame 2026-ųjų vasaryje.

Praeivė, vyresnė moteriškė su pirkinių krepšiu, stabteli, pamato mane su telefonu ir meta:

– Tai ką ten rašo? Vėl karas ar vėl pinigai?

– Nei tas, nei tas. Kosmosas, močiute. Miestą Mėnulyje stato.

Ji palinguoja galva:

– Oi, varge… O čia ant žemės duobės nepripilta, duobės duobėje, o jie – Mėnulį. Kad bent vaikus normaliai išauklėtų, tai jau būtų kosmosas.

Ir nueina.

Teisingai močiutė sako. Mes čia dar neišmokom, kaip viename kieme nesimušti dėl parkavimo vietos, o jau planuojam savigydantį miestą be gravitacijos.

Bet žinai ką? Galbūt būtent tas nesuderinamumas ir laiko mus gyvus.

Jei visi galvotume tik apie karus – seniai būtume išsikūlę. Jei visi svajotume tik apie Mėnulį – niekas nebeprimintų, kad reikia malkų, duonos ir kad vaikas verkia, kai tėvas grįžta girtas.

Tas kvailas, beveik juokingas kontrastas – primityvumas ir fantazija vienu metu – galbūt ir yra žmonijos variklis. Vienas stabdo, kad nenukristume į prarają, kitas stumia, kad neužmigtume amžinu miegu vienoje planetoje.

Štai sėdžiu aš, Diedulis, ant apledėjusio suoliuko, –13 °C, termosas tuščias, o galvoje – Mėnulis ir malkos. Ir atrodo, kad abu dalykai vienodai svarbūs. Nes jei nebus malkų – sušalsi. O jei nebus svajonės apie Mėnulį – numirsi viduje dar prieš sušąlant.

Galų gale – abu keliai veda į tą patį. Tik vienas – per purvą ir kraują, kitas – per vakuumą ir radiaciją.

O mes, paprasti mirtingieji, einam kažkur per vidurį. Su termosu, kepure ir lengvu noru, kad bent kartą per šimtą metų tie du keliai susitiktų be sprogimo.

Rytoj turbūt vėl reikės malkų. O poryt – galbūt ir Mėnulio. Bet šiandien – pakaks suoliuko ir tos ledinės tylos.