Velykų pirmadienis. Vakar Diedulis rašė apie Mėnulį, pagal kurį skaičiuojamos Velykos. Šiandien keturi žmonės skrieja aplink tą patį Mėnulį. Du suoliukai — vienas ant žemės su kava, kitas kosmose su tortilija.
Margučiai suvalgyti, kiaušinių lukštai dar guli ant stalo, o mėnulis vis dar ten.
Žiūriu aukštyn. Velykų pirmadienis, balandžio šešta, Vilniuje du laipsniai. Vaikai turėtų kiaušiniauti, bet dauguma jų tikriausiai žaidžia telefonu. O aš sėdžiu ant suoliuko, žiūriu į dangų, ir galvoju apie tai, kad ten, virš mūsų, aplink tą patį Mėnulį, ant kurio vakar mano straipsnyje sukosi visa Velykų prasmė — šiuo metu skrieja keturi žmonės metalinėje dėžutėje.
Keturi. Metalinėje dėžutėje. 252 tūkstančius mylių nuo namų.
Ir vienas iš jų — moteris. Christina Koch. Kuri šįryt pažiūrėjo pro langelį ir pasakė: „Dabar mes krentam link Mėnulio, o ne kylam nuo Žemės." Rupūžė, koks sakinys. Aš dvidešimt metų bandau sugalvoti kažką tokio, sėdėdamas ant suoliuko, o ji tai pasakė kabėdama tarp dviejų gravitacijų, keturiasdešimt minučių prieš ryšio nutrūkimą, kai Mėnulis užstoja visus signalus iš Žemės.
Keturiasdešimt minučių tylos. Keturiasdešimt minučių, kai niekas — nei Hjustonas, nei žmona, nei mama, nei internetas — negali tavęs pasiekti. Tu esi keturiese. Su trimis kolegomis. Ir su Mėnuliu. Ir su tyla.
Aš tam pavydžiu.
Vakar rašiau apie Velykas. Apie tai, kad ši šventė kilnojasi pagal Mėnulį. Kad mes, lietuviai, širdyje vis dar esam labiau pagonys nei krikščionys, nes sekam Mėnulį, o ne katekizmą. O šiandien — tą patį Mėnulį, pagal kurį mūsų senoliai skaičiavo, kada dažyti kiaušinius — keturi žmonės pirmą kartą per penkiasdešimt trejus metus apskrieja kaip navigacinį tašką. Vakar — pagoniškas kalendorius. Šiandien — NASA maršrutas. Tas pats Mėnulis. Tik kampas kitas.
Artemis II — taip vadinasi ši misija. Pakilo balandžio pirmąją, pusę vienuoliktos vakaro. Keturi astronautai: Reid Wiseman, Victor Glover, Christina Koch ir kanadietis Jeremy Hansen. Pirmas pilotuojamas skrydis už Žemės orbitos nuo Apollo 17, kuris grįžo namo 1972-ųjų gruodį. Tada aš dar nebuvau gimęs. O dabar sėdžiu čia su kepure ir kava, ir keturi žmonės virš manęs fotografuoja Mėnulio tolimąją pusę — tą, kurios žmogaus akys niekada tiesiogiai nematė.
Ir valgo tortilijas.
Aš apie tai pagalvojau ir man pasidarė juokinga. Jie ten — tortilijas. Aš čia — margučius. Du suoliukai, du pusryčiai. Vienas suoliukas ant žemės, po liepa, su vėju ir šunų lojimu. Kitas — Orion kapsulėje, kuri yra mažesnė už mano virtuvę, ir kurioje nėra nei vėjo, nei šunų, nei liepų. Bet pro langą — Mėnulis, koks žmogui niekada nebuvo toks artimas.
Man rūpi ne tiek technika. Man rūpi, ką jaučia žmogus, kai jis yra taip toli nuo visko.
Irvin Yalomas — psichoterapeutas, kurį cituoju per dažnai, bet negaliu necituoti — rašė apie keturis egzistencinius egzaminus, kuriuos kiekvienas žmogus turi išlaikyti: mirtis, laisvė, vienatvė, beprasmybė. Ir man atrodo, kad Orion kapsulė — tobula klasė tiems egzaminams.
Mirtis? Ji čia pat. Už plono metalinio šarvo — vakuumas, kuriame žmogus neišgyvena net sekundės. Vienatvė? Keturiese, bet 252 tūkstančius mylių nuo visų kitų. Nuo kiekvieno žmogaus, kurį kada nors pažinojai. Nuo kiekvienos gatvės, kurioje vaikščiojai. Nuo kiekvieno medžio. Net radijo ryšys nutrūksta keturiasdešimčiai minučių, kai esi Mėnulio šešėlyje.
Ir tada — arba viskas turi prasmę, arba nieko neturi.
Aš ant savo suoliuko tokio intensyvumo niekada nepasieksiu. Bet žinot ką? Man jo ir nereikia. Man užtenka žinojimo, kad šiuo metu — šią sekundę, kol aš geriu kavą ir klausau, kaip vėjas šiugžda tuščiose šakose — keturi žmonės daro tai, ko žmonija nedarė penkiasdešimt trejus metus. Ir tai vyksta Velykų pirmadienį. Dieną, kai tradiciškai lankomi kaimynai ir ridenami margučiai.
Jie ten ridena istoriją. Mes čia — kiaušinius.
Ir abu dalykai yra svarbūs. Nes kiaušinis — irgi kosmosas. Mažas, apvalus, su gyvybe viduje. Tik masto klausimas.
Nu ką? Mėnulis šiandien turi svečių. Pirmus per penkiasdešimt trejus metus. O aš turiu kavą, suoliuką ir giedrą dangų virš galvos. Ir kažkaip — visi esam po tuo pačiu mėnuliu. Tie keturi dėžutėje, ir aš su kepure. Tiems, kas vakar šventė prisikėlimą — šiandien dar vienas stebuklas. Tiems, kas netiki — irgi. Nes žmogus, kuris skrieja aplink Mėnulį, yra didžiausias įrodymas, kad mes dar nepasidarėm visiškai bejėgiai. Kad dar kažko norim. Kad dar kažkur skriejam.
Velykų rytas. Šalta, bet giedra. Diedulis eina ne į bažnyčią, o pro ją — pastovėti kieme, pajusti tai, ko nepaaiškina nei katekizmas, nei Bolt Food. Apie mėnulį, prisikėlimą ir vilties poreikį tiems, kurie nesimeldžia.
Balandžio pirmoji — vienintelė diena, kai meluojame su leidimu. Bet Diedulis ant suoliuko svarsto: ko jis dar nepamelavęs? Ir supranta — nieko neliko. Apie kasdienį melą, empatiją ir šunį, kuriam pasakė tiesą.
Vasario 24-oji. Ketvirtą kartą šią datą rašau ne apie orą ir ne apie pavasarį. Apie du milijonus sužeistų ir žuvusių. Apie baimę, kuri tapo kasdienybe. Ir apie keistą žmogišką sugebėjimą gyventi šalia to, kas netelpa galvoje.
