Vasario 10-oji – Naminukų diena. Lauke –18 °C, nosis nušąla per minutę, bet senoliai sako: šiandien nežudyk nė vieno vabzdžio. Kad naminukas, namų dvasia, neįsižeistų. Sėdžiu ant suoliuko, garas eina iš burnos, ir galvoju – gal tame slypi gilesnė prasmė?
Šiandien išėjau iš trobos, nors lauke toks speigas, kad net oras traška. Minus aštuoniolika, nosis raudona kaip burokas, pirštai stingsta, o akys ašaroja nuo vėjo. Bet prisėdau ant savo mėgstamo suoliuko prie kelio – reikia kartais leisti pasauliui kalbėti garsiai. Ir štai ką jis šiandien sako: vasario 10-oji – Naminukų diena.
Tai nėra jokia valstybinė šventė su fejerverkais ir poilsio diena. Bet senoliai gerbė šią dieną labai rimtai. Namuose nebuvo galima užmušti jokio vabzdžio – nei tarakono, nei blakės, nei svirplio, nei musės, nei vorų. Kodėl? Kad neužrūstintum naminuko – tos nematomos namų dvasios, kuri saugo trobą, šeimą ir visą tą mažą pasaulį po stogu.
Kas tas naminukas? Lietuvių tautosakoje – geroji būtybė, mažas padarėlis, panašus į senelį su barzda arba į vaiką. Ar gal į mane? Gyvena dažniausiai už krosnies, palėpėje, rūsyje ar kokioje šiltesnėje kertėje. Jei namuose tvarka, harmonija ir pagarba – jis padeda: saugo nuo gaisro, vagių, nelaimių, net gyvulius prižiūri. O jei supyksta – slepia raktus, kelia triukšmą naktimis, daiktus mėto ar tiesiog daro taip, kad jaustumeisi nejaukiai savo paties namuose.
Vienas praeivis – močiutė su vilnone skara – sustojo ir palingavo galva:
„Vaikeli, teisingai darai, kad prisėdi ir galvoji. Mano senelė sakydavo – vasario dešimtąją net musės nežudyk. Naminukas supyks, ir bus bėdos visus metus. Palik vorą kampe – jis laimę neša.“
Paskui praėjo jaunas vyrukas su ausinėmis, bet išsitraukė vieną ir nusijuokė:
„Įdomu. Dabar visi chemikalus pilsto, o čia – tradicija sako palikti vorą ramybėje. Gal ir gerai, bent kažkoks ekologijos priminimas iš praeities. Bet velniai rautų, jei jie man ant stalo laksto, sunku susilaikyti.“
O dar viena mama su mažu vaikučiu praeidama pridūrė:
„Aš dabar vaikams pasakoju apie naminuką. Kad yra toks nematomas draugas, kuris žiūri, ar mes geri vieni kitiems. Vaikas dabar net musę nuvyti bijo, o gal ir gerai. Mokomės pagarbos.“
Sėdžiu, trinu nosį, ir galvoju – rupūže, kaip gražiai kartais susipina senovė su šiuolaikiniu gyvenimu. Lauke žiaurus šaltis, o namuose mes patys kuriame šilumą. Ne tik malkomis krosnyje, bet ir tuo, kaip elgiamės su mažais dalykais. Su voru, kuris gaudo muses. Su tvarka, kurią palaikome. Su pagarba tam, kas gyvena kartu su mumis po vienu stogu.
Naminukas – tai lyg vidinės namų ekosistemos simbolis. Jei gerbi mažus gyventojus, gal ir didelės nelaimės aplenkia. Jei namuose harmonija – naminukas sotus bei linksmas. Liaudies pasakojimuose jam palikdavo medaus, duonos ar pieno – ypač pirmąją mėnesio dieną.
Rupūže, kaip viskas paprasta… ir kartu sudėtinga.
Šiandien palik tą vorą kampe. Gal naminukas nusišypsos už pečiaus. O tu pats – ar pastebi tuos mažus ženklus, kurie kuria didelę namų šilumą?
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
