Pasaulis verda ir 2026 metų sausio paskutinę dieną

Sėdžiu aš čia ant savo suoliuko, to seno, ąžuolinio, kurį pats iš rąstų išdrožiau prieš kokius dešimt metų, kai dar svajojau, kad pasaulis sulėtės ir leis man ramiai stebėti, kaip kiti lekia į savo prapultis. O šiandien, sausio 31-ąją, 2026-aisiais, tas pasaulis atrodo kaip kunkuliuojantis katilas, kur visi kažką maišo, bet niekas nežino, koks viralas išeis. Viena mano dalis, tas tingusis Vladislava, kužda: „Dieduli, kam tau tie globalūs reikalai? Geriau įsitaisyk patogiau, išsitrauk pledą ir pasimėgauk kavos puodeliu, kol šalta žiema dar neužklojo visko sniegu.“ Bet kita, tas smalsusis Evaldukas viduje, spurda: „O kas ten vyksta? Ar karas, ar taika, ar kokia nauja bėda mus visus užgrius?“ Ir aš, kaip tas senukas, sėdintis savo tvirtovėje kažkur tarp Kauno, Vilniaus ir Utenos, kur koordinatės niekam nežinomos, turiu susileisti su abiem – nes pasaulis neleidžia ramiai sėdėti, jis verčia klausytis.

Šiandien žmonės visame pasaulyje šneka apie tuos pačius vėjus, kurie pučia iš Artimųjų Rytų, kur Izraelio kariniai smūgiai Gazoje nusinešė daugiau nei 20 gyvybių, o vietos sveikatos pareigūnai praneša apie 26 žuvusius, įskaitant Hamas vadus, ir visi laukia, ar Rafah siena pagaliau atsidarys, leidžiant evakuoti sužeistuosius. Tai primena man seną psichologijos tiesą – žmogaus smegenys, susidūrusios su konfliktu, aktyvuoja amigdalą, tą migdolo formos dalį, kuri sukelia baimę ir agresiją, todėl karai tęsiasi ne tik žemėlapiuose, bet ir galvose. O štai Venesueloje, kur JAV ką tik sučiupo Maduro, žmonės šurmuliuoja apie amnestijos įstatymą politiniams kaliniams, tarsi bandydami užlopyti žaizdas, kurias atvėrė geopolitiniai žaidimai. Trumpas ten siunčia karo laivus prie Irano, grasina sankcijomis Rusijai ir netgi nori kontroliuoti Venesuelos naftos pardavimus, o Europa, susirinkusi prie kreminio vištienos patiekalo, aptaria, kaip sumažinti priklausomybę nuo JAV, netgi kalbėdami apie Arkties saugumą ir Grenlandiją. Viena mano pusė, tas bambantis Tukas, niurzgia: „Visi tie lyderiai – vagys ir klounai, iš kur tiek pinigų karams, kai žmonės badmiriauja?“ Bet kita, tas racionalusis Smalsusis, primena, kad istorijoje tokie konfliktai dažnai veda prie ekonominių poslinkių, kaip po Antrojo pasaulinio karo, kai JAV doleris tapo pasaulio valiuta.

O technologijų fronte – oi, kiek triukšmo! Žmonės šneka apie dirbtinį intelektą, kuris keičia darbą, klausdami, ar darbininkai gali konkuruoti su mašinomis, o Indijoje vienas Modžio sąjungininkas siūlo uždrausti socialinius tinklus paaugliams, tarsi bandydami sustabdyti tą duomenų srautą, kuris mus visus verčia vergais ekranų. Epstein failai vėl iškilo, atskleisdami bjaurias tiesas apie galinguosius – Billą ir kitus, kurie slėpė savo tamsias puses, o dabar visi šneka apie tai, lyg tai būtų naujas serialas, bet iš tikrųjų tai primena Freudo idėją apie pasąmonę, kur slepiasi instinktai, kurie, neišleisti, sprogdina visuomenę. Sidabras ir auksas krito dramatiškai – sidabras nuo 121 iki 73 dolerių, auksas prie 5600, o kriptovaliutos patyrė vieną didžiausių likvidacijų, su 10 trilijonų dolerių išgaravus iš rinkos. Kinija draudžia sidabro eksportą, o JAV bankai žlunga vienas po kito – tai tarsi biologinis ciklas, kur ekonomikos pakilimai ir nuosmukiai veikia kaip širdies plakimas, reguliuojamas adrenalino, bet kartais tas plakimas sutrinka, sukeldamas krizę.

Dar pridėkime sveikatos baimes – Nipah virusas Indijoje, JAV išėjimas iš PSO ir Paryžiaus klimato susitarimo, kas gilina klimato pažeidžiamumą visiems, o Myanmaro krizė po perversmo tęsiasi, su kariniu balsavimu, kuris tik stiprina represijas. Pakistanas pradeda eksportuoti alų po dešimtmečių draudimų, o Kongo kasykloje žuvo daugiau nei 200 – pasaulis pilnas kontrastų, kur vieni švenčia, kiti verkia. Ir visur tas Trumpas – nominuoja naują Fed vadovą, grasina gynybos kompanijoms, o Europa bando išlaikyti pusiausvyrą. Mokslininkai šneka apie statinus ir raumenų skausmą, Jupiterio debesis, slėpiančius paslaptis, o WEF aptaria globalų bendradarbiavimą, bet ar kas jo klausosi?

Sėdžiu ir galvoju, kad pasaulis – tai miškas, pilnas vilkų ir ėriukų, kur biologija diktuoja hierarchijas, o mes, žmonės, bandome jas perrašyti per veiksmus ir žodžius. Viena dalis manęs nori kasti griovį aplink savo urvą, kad niekas neįlįstų, bet kita svajoja apie ramų dūmą ir ramybę, stebint, kaip visa tai praeina.

Ką šiandien įsidedu į savo kuprinę? Žinią, kad pasaulis kunkuliuoja, bet sėdint ramiai ant suoliuko, galima pamatyti tiesą – viskas keičiasi, bet vidinė taika lieka, jei jos neleidžiame išplėšti.