POMIDORŲ ŽIEMA. Kodėl dūžta mūsų šiltnamio stiklai?

Sveiki. Čia Evaldas. Arba tiksliau – ta mano dalis, kuri nebebijo purvo panagėse.

Atsisėskite. Tik šįkart ne ant minkštos sofos, o ant rąsto. Šiandien mes nekalbėsime apie vaikystės traumas ar santykius su uošve. Šiandien mes kalbėsime apie agronomiją. Tiksliau – apie selekciją, kurią su mumis atliko civilizacija, ir apie tai, kodėl 2026-ųjų žiema mus užklupo be kelnių.

Pažiūrėkite į save veidrodyje. Ką matote? Aš pasakysiu, ką matau aš, žiūrėdamas į mus visus – nuo biurų vadybininkų iki influencerių. Aš matau nuostabius, didelius, sultingus pomidorus. Mes esame „Jaučio širdys“. Mes užaugome tobuloje temperatūroje. Mus laistė automatinės sistemos (socialinės garantijos), mus saugojo stiklo sienos (tarptautinė teisė), o nuo kenkėjų mus purškė dėdės iš Briuselio ar Vašingtono. Mes esame gražūs. Mes esame empatiški. Mes esame labai skanūs.

Bet mes turime vieną mirtiną ydą. Mes esame visiškai neprisitaikę gyventi lauke.

Mano vidinis vaikas, Evaldukas, dabar stovi prie lango ir virpa. Jis žiūri į dūžtantį stiklą. Pasaulio vėjai – karai Rytuose, neramumai Vakaruose, ekonominiai drebėjimai – išdaužė mūsų šiltnamio vitrinas. Ir vidun veržiasi šaltis. Evaldukas verkia: „Kur policija? Kur JT rezoliucijos? Kodėl niekas neužklijuoja lango?“ Jis vis dar tiki, kad saugumas yra jo prigimtinė teisė, kaip ir nemokamas Wi-Fi.

Šalia jo stovi Bambantis. Senas niurzga rausta iš pykčio: „Rupūžė! Aš mokėjau mokesčius! Aš rūšiavau šiukšles! Kodėl rangovai pastatė tokį pigų šiltnamį?! Čia apgavystė!“. Bambantis ieško kaltų. Jis nori rašyti skundą namo bendrijos pirmininkui, nesuprasdamas, kad pirmininkas jau seniai pabėgo.

O kampe sėdi Vupekas, mūsų teoretikas, ir bando viską paaiškinti moksliškai: „Tai yra geopolitinio cikliškumo ir socioekonominės entropijos pasekmė, kuri koreliuoja su...“

Tylos.

Aš uždedu ranką Evaldukui ant peties. Aš nutildau Bambantį. Aš ignoruoju Vupeką. Nes atėjo laikas Dieduliui. O Diedulis žino vieną paprastą gamtos taisyklę: miškui nerūpi tavo ašaros. Šalčiui nerūpi tavo teisės. Vilkui nerūpi tavo argumentai.

Mes gyvenome iliuzijoje, kad pasaulis yra sanatorija. Kad istorija baigėsi ir dabar beliko tik vartoti ir keliauti. Tai buvo melas. Pasaulis visada buvo ir bus miškas. Tai, ką mes vadinome „taika“ ir „stabilumu“, tebuvo trumpa, nenatūrali anomalija. Šiltnamio efektas.

Dabar stiklai dūžta. Ir tai yra geriausia, kas mums galėjo nutikti.

Kodėl? Nes pomidoras lauke žūsta per naktį. Bet mes nesame daržovės. Mes esame žmonės – patys pavojingiausi, labiausiai prisitaikantys plėšrūnai šioje planetoje. Tik mes tai pamiršome. Mes leidome savo raumenims atrofuotis, o instinktams užmigti.

Šiame naujame „Grunto“ skyriuje aš nebeguosiu jūsų, sakydamas, kad stiklas bus pakeistas. Nebus. Temperatūra kris. Bet aš jums sakau: jūs galite pasikeisti. Iš pomidorų mes turime tapti varnalėšomis. Turime tapti žieve. Turime užsiauginti kailį.

Tai nereiškia, kad reikia pulti į paniką ar bėgti į bunkerį su konservais (apie tai kalbėsime vėliau, ramiai ir techniškai). Tai reiškia mąstymo pokytį. Nustokite tikėtis, kad jus išgelbės. Niekas neateis. Jūs esate savo teritorijos sargai. Jūsų namai yra jūsų urvas. Jūsų šeima yra jūsų gentis.

Kai aš tai supratau, man palengvėjo. Dingo baimė. Atsirado šaltas, ramus azartas. Aš žiūriu į žiemą ne kaip į tragediją, o kaip į testą. Gamta valosi. Silpni, išlepę organizmai, kurie laukia „pristatymo į namus“, patirs šoką. O tie, kurie prisimins, kad turi dantis ir stuburą, – suklestės.

Mes pradedame žiemojimo sezoną. Bus šalta. Bus nepatogu. Bet mes išgyvensime, nes mes esame sukurti ne šiltnamiui. Mes sukurti realybei.

(Diedulio) pamoka. Saugumas nėra kažkas, ką tau duoda valstybė. Saugumas yra kompetencija, kurią tu sukuri pats. Jei jauti skersvėjį – neieškok, kas kaltas. Eik ir užkalk langą. Arba dar geriau – užsivilk vilko kailį.