Prisikėlimas yra ne tik tikinčiųjų reikalas

Velyk rytas

0:00

/195.919979

1×

Žinot, kas keisčiausia? Šįryt nubudau nuo varpų. Ne nuo telefono, ne nuo žadintuvo, ne nuo kaimynės, kuri kas sekmadienį savo balkoną verčia rūkykla. Nuo varpų. Velykų rytas, balandžio penkta, Lauke du laipsniai šilumos, ir bažnyčių varpai skamba taip, lyg būtų tikri — ne iš Spotify, ne iš YouTube'o meditacijų kanalo „Ramybė per tris minutes".

Atsikėliau, užsiviriau kavos, atsisėdau ant suoliuko. Dangus toks giedras, kad net nepatogu — lyg gamta žinotų, koks tai rytas, ir specialiai būtų apsivalius. Saulė dar žema, bet jau šildo pakaušį. Kepurė ant galvos, raudoni marškiniai po striuke, rankose puodelis, iš kurio kyla garas. Klasika.

Esu netikintis. Tą sakau iš karto, kad niekas netikėtų, jog čia bus pamokslas. Nebus. Bet esu netikintis, kuriam Velykos kiekvienais metais padaro kažką, ko nesugebu paaiškinti.

Kai buvau mažas, mama margino kiaušinius svogūnų lukštais. Visa virtuvė dvokė tuo saldžiai rūgščiu kvapu, ir man atrodė, kad tai yra tikrasis Velykų kvapas — ne smilkalų, ne bažnyčios, o svogūnų lukštų verdančiame vandenyje. Tėvas tuomet sėdėdavo prie stalo ir laukdavo — ne Dievo, o pusryčių. Bet laukė tyliai, rimtai, beveik pagarbiai. Lyg ir jis suprastų, kad šiandien kažkas kitaip.

Ir man dabar lygiai taip pat. Kažkas kitaip.

Vakar ėjau pro vieną bažnyčią — ne melstis, o tiesiog pastovėti kieme. Aš taip darau kiekviename kaime, kiekviename mieste: pirmas dalykas — surask bažnyčią. Ne todėl, kad tikiu. O todėl, kad ten stovi šimtmečių svoris. Tie žmonės, kurie čia meldėsi prieš du šimtus metų — jiems Dievas buvo tikresnis negu mums prekybos centras. Jie neturėjo „Bolt Food", neturėjo paštomatų, neturėjo „mindfulness" aplikacijų. Jie turėjo sieną, altorių ir tylą. Ir man atrodo, kad ta tyla buvo vertingesnė už pusę mūsų WiFi signalų.

Šiandien 77 procentai Lietuvos gyventojų save laiko Romos katalikais — bent jau taip rodo surašymo duomenys. Bet jei sekmadienį nueini į bet kurią bažnyčią — matai, kad suolai pustuščiai. Žmonės priskiria save tikėjimui kaip priskiria save sporto klubui — narystė galioja, bet į salę neina. Ir tai nėra blogai. Tai yra tiesiog — šitaip dabar gyvename. Komfortas mus atstūmė nuo to, kas nepatogu. O tikėjimas — nepatogus. Jis reikalauja pripažinti, kad tu ne centras. Kad yra kažkas daugiau. O mes, rupūžė, taip pripratom būti centre, kad net maldą pavertėm „self-care" ritualu.

Bet žinot, kas mane labiausiai domina Velykose? Ne prisikėlimas. Ne kiaušiniai. Ne pyragėliai. O tai, kad ši šventė kilnojasi. Kiekvienais metais — vis kitą dieną. Balandžio penkta, kovo dvidešimt aštunta, balandžio dvidešimta — lyg Velykos pačios nežinotų, kada joms ateiti, ir klaustų mėnulio.

Ir mėnulis atsako.

Velykos — pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio. Pagoniškas kalendorius, uždėtas ant krikščioniškos šventės kaip lukštas ant kiaušinio. Ir mes, lietuviai, kurie iki keturiolikto amžiaus dar garbinom žalčius ir perkūną, turbūt širdyje vis dar esame labiau pagonys nei katalikai. Mes žiūrim į mėnulį. Mes sekam gamtos ženklus. Mes jaučiam, kada žemė atbunda — ne iš Evangelijos, o iš to, kaip kvepia šlapia žolė ryte.

Ir čia man kyla mintis, kuri galbūt kai ką erzins. Prisikėlimas — ne tik tikinčiųjų reikalas. Prisikėlimas — tai žmogaus poreikis tikėti, kad po sunkiausio laikotarpio bus lengviau. Kad žiema baigiasi. Kad akmuo nuriedės nuo angos. Kad šviesiau bus.

O jei to nebelieka — jei žmogus nebetiki, kad bus lengviau — tada pasaulis darosi šaltas kaip šįryt tie du laipsniai be saulės. Tada lieka tik instinktai: paklusk arba užpulk. Sek gamtos dėsnius. Stipresnis laimi. Ir viskas.

Man atrodo, kad šventė — bet kokia — yra mūsų būdas sustoti ir pasakyti: „Palauk. Čia ne tik apie išgyvenimą. Čia apie kažką daugiau." Ir nesvarbu, ar tas „kažkas daugiau" tau yra Dievas, ar mėnulis, ar svogūnų lukštų kvapas iš vaikystės virtuvės.

Šiandien eisiu pro bažnyčią. Pastovėsiu kieme. Pažiūrėsiu, kaip žmonės eina vidun — tvarkingai, su vaikais, su bobulėmis, su margučiais rankinėse. Ir man bus gera. Ne todėl, kad tikiu. O todėl, kad jie tiki. Ir tas jų tikėjimas — net jei statistiškai retėja — vis tiek šildo. Kaip tas varpų garsas šįryt — tu gali netikėti, bet girdėti gali.

Jei žiūri į pasaulį ir neberandi jame vilties — tai ne pasaulis kaltas. Tai reiškia, kad reikia ieškoti kitos angos, pro kurią gali įeiti šviesa. Kartais ta anga — bažnyčios kiemas. Kartais — kavos puodelis ant suoliuko Velykų rytą. Kartais — tiesiog žinojimas, kad mėnulis vis dar juda dangumi ir kažkas pagal jį skaičiuoja šventes.

Linksmų Velykų, tikinčioji ir netikinčioji Lietuva. Šiandien — jūsų diena. Ir mano šalia jūsų.