Šiandien ant suoliuko nesėdėsiu

4 metus vyksta karas

0:00

/195.039979

1×

Ne todėl, kad šalta – apie nulį, drėgna, oras pilkas kaip kariška palapinė. Nesėdėsiu, nes šiandien kojos neša į vidų. Į trobą. Prie pečiaus. Kur galima uždaryti duris ir minutę pakvėpuoti be naujienos, kad kažkas vėl bombarduota, kažkas vėl žuvo, kažkas vėl pasaulyje sugriuvo.

Vasario 24-oji.

Ketvirtą kartą rašau šią datą ir ji vis dar atrodo kaip svetimas kūnas tekste. Kaip žodis, kuris neturėjo ateiti į mūsų kalbą, bet atėjo ir nebeišeina. Prieš ketverius metus tą rytą paryčiais daugelis mūsų pabudo nuo telefono. Nuo žinutės. Nuo balso: „Prasidėjo." Ir nuo to ryto kažkas pasaulyje pasikeitė taip, kad atgal jau nebesugrąžinsi.

Rupūžė, kaip greitai bėga laikas, kai jo nenori skaičiuoti.

Žinau, kad reikia skaičių. Žinau, kad be skaičių žmonės sako „na, karas, taip, baisiai" – ir eina pirkti kavos. Tai štai.

Beveik du milijonai karių – sužeistų, žuvusių, dingusių be žinios – abiejose pusėse. Du milijonai. Pabandyk tai įsivaizduoti. Visa Lietuva – maždaug tiek. Lyg kas nors būtų paėmęs visą mūsų šalį – kiekvieną žmogų, nuo kūdikio iki senelio – ir sviedęs į tranšėją.

Pagal Strateginių ir tarptautinių studijų centrą Vašingtone, rusija nuo invazijos pradžios patyrė apie 1,2 milijono karinių nuostolių, iš jų iki 325 tūkstančių žuvusiųjų. Tai daugiau nei bet kuri didelė valstybė bet kuriame kare nuo Antrojo pasaulinio. Ukraina – iki 600 tūkstančių nuostolių, iki 140 tūkstančių žuvusių. Zelenskis šį mėnesį sakė – 55 tūkstančiai ukrainiečių karių žuvo. Nepriklausomi tyrėjai mano, kad realybė žiauresnė.

O civiliai? Beveik 15 tūkstančių žuvusių, per 40 tūkstančių sužeistų – ir tai tik JT patvirtinti skaičiai, tikri skaičiai neabejotinai didesni. Pernai buvo kruviniausias metas civiliams nuo pat karo pradžios – 2514 žuvusių per vienus metus. Ir 763 vaikai. Septyni šimtai šešiasdešimt trys vaikai. Parašiau ir sustojau. Nes kiekvienas iš jų turėjo vardą, ir mama kažkur žino tą vardą mintinai.

5,9 milijono ukrainiečių pabėgo iš šalies. 3,7 milijono – perkeltieji savo pačių žemėje. Iš viso daugiau nei 10 milijonų žmonių reikia humanitarinės pagalbos. Dešimt milijonų. Prieš karą Ukrainoje gyveno virš 40 milijonų. Ketvirtadalis šalies – išblaškytas po pasaulį kaip pelenai po gaisro.

Ir visa tai – dėl ko? Dėl 70 metrų per dieną.

Taip. Septyniasdešimt metrų. Tiek vidutiniškai per dieną rusijos kariuomenė pasistūmėjo per pastaruosius dvejus metus savo pagrindiniame puolime ties Pokrovsku. Septyniasdešimt metrų. Mano kiemo ilgis. Per vieną dieną. Už kiekvieną metrą – kraujas, metalas ir kažkieno paskutinis kvėpavimas.

Bet žinai, kas mane labiausiai gąsdina? Ne skaičiai. Skaičiai – tai statistika, o statistika, kaip sakė vienas gudrus žmogus, yra tragedija, praradusi veidą.

Mane gąsdina tai, kaip mes pripratome.

Prisimenu 2022-ųjų vasarį. Pirmąsias dienas. Kai miegojau su telefonu po pagalve. Kai kas valandą tikrinau žemėlapį – ar Kyjivas dar laikosi. Kai pirkau konservus ir žibintuvėlį. Kai galvojau: „Jei jie paims Ukrainą, po mėnesio bus Lietuva." Kai visa Lietuva buvo viena nervų gija, įtempta iki lūžio.

O dabar? Dabar aš žinau, kad karas tęsiasi. Žinau, kad šią žiemą ukrainiečiai gyveno be šildymo, kai temperatūra krito žemiau minus dvidešimties – nes rusija sudaužė 60 procentų šalies elektros gamybos pajėgumų. Žinau, kad vaikai Chersone mokosi požeminėse slėptuvėse. Žinau, kad 80-metė Elena iš to paties Chersono sako: „Ar tai gyvenimas? Kai kasdien šaudo. Prieš metus palaidojau sūnų ir jo žmoną."

Žinau visa tai. Ir vis tiek šįryt gėriau kavą, skaičiau orus, galvojau apie pavasarį.

Tai yra žmogaus prisitaikymo genialumas ir žmogaus prisitaikymo bjaurybė vienu metu. Mes sugebame gyventi šalia siaubo. Sugebame eiti į darbą, juoktis per pietus, planuoti vasaros atostogas – kai penkių valandų kelio atstumu nuo mūsų žmonės miršta.

Ir aš nežinau, ar tai stiprybė, ar silpnybė. Turbūt – ir viena, ir kita.

Šiandien Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, vėl degs žvakutės. Eisena Gedimino prospektu, vėliavos, NATO ambasadoriai tars „Slava Ukraini" kiekvienas savo kalba. Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys – visos aikštės bus pilnos. Ir tai svarbu. Tai gražu. Tai reikalinga.

Bet aš pagalvoju apie tą kitą dalį. Apie tai, kas vyksta, kai žvakutės užgęsta ir žmonės eina namo.

Apie tuos, kurie mūsų namuose vis dar klausia: „O ką darysiu, jei pradės šaudyti čia?" Apie tėvus, kurie tyliai, vakarais, guglina „kaip pasiruošti evakuacijai su vaikais." Apie 42 tūkstančius jaunuolių, kurie šiemet pateko į karo prievolininkų sąrašą – 5 tūkstančiai bus pašaukti tarnauti. Aštuoniolikmečiai. Po mokyklos – ne į universitetą, o į Alytų ar Ruklą. Nes tokia dabar Lietuva. Nes tokia dabar Europa. Nes toks dabar pasaulis.

Ir apie tą vieną klausimą, kuris gyvena kažkur pilvo dugne ir niekur nedingsta jau ketverius metus: o kada mes?

Niekam nesakau to garsiai. Bet žinau, kad galvoja daugelis. Gal visi.

Keturi metai.

1461 diena. Kiekvieną iš jų kažkas kažkur Ukrainoje mirė. Kiekvieną iš jų kažkas kažkur Lietuvoje pagalvojo – „o jei?" Ir kiekvieną iš jų gyvenimas tęsėsi, nes jis kitaip nemoka.

Sėdžiu troboje. Pečius traška. Lauke pilka ir drėgna – toks vasaris, nei žiema, nei pavasaris, kažkoks tarpinis laikas. Kaip ir mes patys – tarpiniai. Tarp taikos ir karo. Tarp vilties ir baimės. Tarp „viskas bus gerai" ir „niekas nežino."

Ir gal tai ir yra tikroji keturių karo metų pamoka. Ne ta, kad pasaulis žiaurus – tai žinojom. Ne ta, kad žmonės gali būti žvėrys – ir tai žinojom. O ta, kad mes galime gyventi šalia to viso ir vis tiek ryte atsikelt, užsidėt kepurę ir eit.

Nežinau, ar tai drąsa.

Gal tiesiog – rupūžė – neturim kito pasirinkimo.

Nėra šiandien išvadų. Yra tik data. Vasario 24-oji. Ketvirtoji. Ir viltis – silpna, plona, kaip pirmas pavasario ledas – kad penktosios nebus.