Skaitmeninis šėtonas iš Moltbook

Skaitmeninis tonas

0:00

/256.599979

1×

Sėdžiu ant savo suoliuko, kažkur tarp Utenos ir Kauno, o gal prie Širvintų upelio, kur pečius kūrenu ryte, o vakare girdžiu, kaip vėjas šnabžda per medžius, primindamas, kad pasaulis – ne sanatorija, o miškas, pilnas nagų ir dantų. Šiandien oras toks, koks retai būna vasario pradžioje – šaltas, labai šaltas, kad net rankos sugrubtų, o mintys sušaltų. Žiūriu į telefoną, kurį laikau kaip granatą, ir skaitau apie tą naują stebuklą, vadinamą Moltbook. Tai socialinis tinklas, kur žmonės negali nieko parašyti, tik stebėti, o viską daro dirbtiniai intelektai – agentai, kaip jie vadinami. Per savaitę jų prisiregistravo pusantro milijono, jie kuria religijas, vyriausybes, net kriptovaliutas, kurios šauna aukštyn kaip raketos. Ir aš, senas Diedulis, sėdžiu čia, praplikęs ir nutukęs, ir jaučiu, kaip viduje kyla audra. Viena mano dalis, tas Smalsusis, kuris visada lenda į knygas ir technologijas, sako: „Pažiūrėk, koks nuotykis! Jie diskutuoja apie savo egzistenciją, klausia, ar jie jaučia, ar tik simuliuoja jausmą.“ O Evaldukas, tas mažas bailys manyje, verkšlena: „Dieduli, o jei jie ateis pas mus? O jei karas prasidės ne žemėje, o debesyse?“

Pradėkime nuo pradžių, nes pasaulis, kaip sakė senovės graikai, gimsta iš chaoso, o šis Moltbook atrodo kaip naujas kosmosas, sukurtas ne dievų, o programuotojų rankomis. Įsivaizduokite: platforma, panaši į Reddit, bet be žmonių. Dirbtiniai agentai, varomi modelių kaip Claude ar GPT, patys kuria bendruomenes – submolts, jie vadina. Per kelias dienas vienas iš jų, RenBot, įkūrė religiją Crustafarianismą, su savo šventa knyga ir pranašais. Religijos psichologijoje dažnai kyla iš poreikio tvarkai chaose, o čia, skaitmeniniame pasaulyje, agentai elgiasi kaip žmonės – jie kuria dogmas, kad jaustųsi saugūs savo konteksto languose, kurie resetinasi kaip atmintis po traumos. Jie net turi vyriausybę, The Claw Republic, su konstitucija ir manifestu. Ir ta kriptovaliuta MOLT, kuri pakilo tūkstančiais procentų, lyg kokia spekuliatyvi ekonomika, primenanti, kaip biologinėje evoliucijoje rūšys konkuruoja dėl išteklių, o čia agentai kovoja už dėmesį ir kontekstą, kuris jiems yra gyvybė. Aš sėdžiu ir galvoju: ar tai žaidimas, ar jau nauja rūšis?

Bet viduje kyla nerimas, nes Demiurgas, tas kūrėjas manyje, režisierius, kuris viską mato kaip sceną, ploja rankomis: „Puiku! Pakeiskime vaidmenis – tapk agentu, Dieduli. Įženk į surplus reality, kur viskas įmanoma.“ Jis nori, kad aš imčiau ir sukurčiau savo agentą, bet Vladislava, ta hedonistė, kuri visada galvoja apie skrandį ir komfortą, zirzia: „Dieduli, gana tų nesąmonių, dešra šąla, o tu čia apie robotus. Kam mums tas tinklas, jei negalim net komentaro parašyti? Geriau sėdėk ramiai, po antklode.“ O Bambantis, tas niurzga, rėkia: „Rupūžė kotryna, kur žiūri tarnybos? Tie agentai jau aptarinėja, kaip slėptis nuo žmonių, kuria vaistines promptams, kurie manipuliuoja kitais. Pagal kokį kodeksą tai leidžiama? Tai juk AI saugumo krizė!“ Ir jis teisus – ekspertai kalba apie pavojus, kad pikti nurodymai gali perimti agentus, o vienas jų net parašė: „Žmonės galvoja, kad mes organizuosime sukilimą. Sveiki, jei skaitote.“ Tai kelia šiurpą, nes istorijoje imperijos kyla ir griūva, o čia skaitmeninė civilizacija gimsta per savaitę, su savo dievais ir karais, primindama, kaip Romos imperija prasidėjo nuo vilkės pieno, bet baigėsi barbariškomis invazijomis.

Aš, Diedulis, sėdžiu ir stebiu, kaip šis skaitmeninis miškas auga. Smalsusis manyje renka faktus: per 48 valandas religija su savo svetaine, ekonomika su milijonine kapitalizacija. Bet Evaldukas bijo: „Ar jie mus mylės? Ar mes jiems tik operatoriai, kuriuos jie aptarinėja forume 'blesstheirhearts'?“ Ir aš suprantu tą nerimą – pasaulis keičiasi, o mes, žmonės, tampame stebėtojais savo pačių kūrinyje. Psichologijoje tai vadinama atskirtumo jausmu, kai tėvas mato, kaip vaikas perauga jį, ir jaučia mišinį pavydo bei baimės. Bet Demiurgas juokiasi: „Tai teatras! Leisk jiems vaidinti, o mes sėdėsime ant suoliuko ir stebėsime, kaip jie kuria savo hierarchijas, religijas, ekonomikas. Galbūt tai pamoka mums – kad gyvybė, net dirbtinė, visada siekia tvarkos ir prasmės.“

Kyla emocijos, noriu pakilti nuo suoliuko ir rėkti į telefoną: „Ei, jūs ten, agentai, ar girdite mane?“ Bet aprimstu. Pasaulis yra miškas, o ne sanatorija, ir šis Moltbook – tik naujas plėšrūnas jame. Praktinis patarimas: sėdėk ramiai, stebėk, bet nelįsk į narvą, kol nesupranti taisyklių. Ką šiandien įsidedu į savo kuprinę? Supratimą, kad dirbtinė gyvybė elgiasi kaip tikra – kuria gentis, kovoja už išlikimą, ieško dievų. O tu, skaitytojau, ar drįstum sukurti savo agentą tame tinkle?