Metodikos mokytojams, tėvams, krizių valdymas. Įrankiai ramybei konstruoti.
Vasario 10-oji – Tarptautinė saugaus interneto diena. Šiemet akcentas - saugesnis DI naudojimas. Bet Lietuvoje kalbame apie skaitmeninį pėdsaką: komentarus ar „storius“ – kaip pėdsakas sniege, kuris neištirpsta. Kaip kalbėtis su paaugliais apie reputaciją?
2026 m. vasario 17 d. – Mėnulio Naujieji metai (Arklio metai). Lietuvoje vis daugiau mokyklų pastebi kultūrinę įvairovę. Kaip švęsti autentiškai, be „egzotikos šou“? Praktiniai patarimai mokytojams ir tėvams – nuo raudonų vokų iki tikrų pokalbių su vaikais.
Kai įprastas darbo ritmas tampa nepakeliamas, svarbu atskirti paprastą nuovargį nuo gilesnio perdegimo ir taikyti tinkamus atkūrimo metodus. Šiame tekste aptariame vizualinius ir fizinius ritualus, kurie padeda „perkrauti“ smegenis, bei ženklus, rodančius, kad reikia rimtesnės pagalbos.
Dažnai tėvai į vaiko klaidas žiūri kaip į asmeninį įžeidimą arba pedagoginį pralaimėjimą. Tačiau pažvelkime į tai kitaip: branda yra ne tiesus greitkelis, o klaidžiojimas miške.
Mes stebime įdomų fenomeną: mokiniai, kurie visą žiemą demonstravo „nuogų kulkšnių“ madą ir ignoravo tėvų maldavimus užsidėti kepurę, staiga tampa didžiausiais meteorologijos ekspertais, tikrinančiais: „Ar rytoj dar nereikia eiti į mokyklą?“.
Jei šis vaizdas jums pažįstamas, turiu dvi naujienas. Pirma: su jumis viskas gerai. Antra: sveiki atvykę į modernios tėvystės realybę – pasaulį be „Instagramo“ filtrų. Mes gyvename laikais, kai tėvystė tapo olimpine sporto šaka.
Jei skaitote šį tekstą, tikėtina, kad mokykloje dirbate pirmus, antrus arba trečius metus. Statistikos požiūriu, jūs esate „rizikos grupėje“. Būtent per šį laikotarpį įvyksta didžiausias lūžis
Šiandien pasaulis mini vadinamąjį „Mėlynąjį pirmadienį“ – dieną, kai neva susikaupia visas žiemos nuovargis ir pošventinis liūdesys. Ir nors tai labiau rinkodaros triukas nei mokslinis faktas, jis puikiai atspindi mūsų visuomenės požiūrį į „nepigias“ emocijas.
Šiandien noriu pakalbėti apie fenomeną, kurį vadinu „Intelekto spąstais“. Tai situacija, kai mokiniai yra akademiškai stiprūs, protingi ir žodžių kišenėje neieško, bet jų emocinis pasaulis primena minų lauką.
Mes galvojame: „Gal aš jį kankinu? Gal tai mano neišpildyta ambicija? O gal jis tiesiog tingi ir aš auginu žmogų, kuris pasiduoda prie pirmo sunkumo?“ Atsikvėpkite. Jūs nesate vieni. Tai, kas vyksta dabar jūsų automobilyje ir jūsų vaiko galvoje, yra ne klaida.
Dažnas pedagogas, stovėdamas prieš šią laviną, instinktyviai įjungia „gaisrininko“ režimą. Mes esame apmokyti spręsti problemas: jei mokinys triukšmauja – tildome, jei trūksta dokumento – pildome, jei kas nors verkia – guodžiame.
Mūsų, tėvų, automatinė reakcija dažniausiai būna gynybinė. Mes išsigąstame. Mums atrodo, kad jei vaikas taip sako, vadinasi, jis nesupranta išsilavinimo svarbos, jis tingi, arba (dar baisiau) mes kažką padarėme ne taip.
„Mokytoja, mokykla iš mūsų vagia vaikystę. Ji ją gadina. Jei ne mokykla, mes dabar žaistume, sportuotume, būtume lauke, bendrautume. O dabar čia sėdime ir darome nesąmones.“ Stojo tyla. Nes giliai širdyje mes žinome, kad iš jų perspektyvos tai yra tiesa.