Olimpinės žaidynės nėra tik lenktynės su slidėmis ar medaliai, kurie blizga kaip pigūs papuošalai. Tai teatras, kuriame pasaulis susilieja į vieną didelį vaidinimą, o 2026 metų Milano-Kortinos atidarymas – tai itališkas karnavalas
Olimpinės žaidynės nėra tik lenktynės su slidėmis ar medaliai, kurie blizga kaip pigūs papuošalai. Tai teatras, kuriame pasaulis susilieja į vieną didelį vaidinimą, o 2026 metų Milano-Kortinos atidarymas – tai itališkas karnavalas, kur opera šoka su teptukais, o liepsna dega dviejuose miestuose, primindama, kad harmonija gimsta iš chaoso. Diedulis sėdėjo prie savo trobos, kažkur tarp Kauno marių ir Utenos miškų, kur pečius šildo malkos, o ekranas šviečia kaip tolimas žibintas, ir jautė, kaip ta estetika įsismelkia į kaulus – gražu, velniškai gražu, tiek, kad nori dar kartą pasižiūrėti, nes ten ne tik sportas, bet ir sielos šventė.
Sėdžiu aš ant savo suoliuko, o viduje kyla audra. Smalsusis, tas žinių rinkėjas, jau spirga: "Dieduli, ar žinai, kad ceremonijos muzikos režisierius Andrea Farri sujungė klasikinę orkestraciją su elektronika, kaip vienas didelis filmas? O Mariah Carey dainuoja itališkai, tarsi žiemos karalienė!" Jis viską žino, tas mano vidinis Paganelis, ir meta faktus kaip akmenis į vandenį, kad ratilai plistų. Bet Vladislava, ta hedonistė, zirzia: "Gana tų garsų, Dieduli, man reikia minkšto suoliuko ir ko nors šilto, kaip tas pledas, kurį noriu užsimesti žiūrėdama. O tie šokėjai – oi, kokios figūros, gal ir mes galim taip judėti, užuot sėdėję?" Ji visada traukia prie komforto, prie tų ispaniškų dešrų, kurių negalima, bet šįkart jos balsas skamba kaip pagunda: "Tai juk šventė, kepenys pailsės rytoj." O Evaldukas, tas mažasis bailys viduje, dreba: "Dieduli, o jei ten karas? Ar ta liepsna nesudegs? Aš noriu, kad visi būtų saugūs, kaip namie prie krosnies." Jis bijo visko, tas vaikas, bet šįkart jo baimė suminkštėja žiūrint į tas dvi renginio vietas – viena Milane, kita Kortinoje, pirmą kartą olimpinėse žaidynėse liepsna dega dviejuose miestuose, simbolizuodama Italijos regionų vienybę. Tai ramina, kaip motinos lopšinė.
Bet ne viskas taip saldu. Bambantis, tas niurzga, pradeda savo litaniją: "Rupūžė kotryna, velniai rautų, tos žaidynės kainavo apie 2 milijardus eurų, o jie kalba apie tvarumą – be naujų statybų, be emisijų! Ech, kur žiūri tarnybos? Pagal kokį kodeksą jie ten šoka, kai pasaulyje konfliktai, Ukraina, Venesuela?" Jis teisus, tas kritikas, nes ceremonijos režisierius Marco Balich pavadino renginį somber – rimtu, atsižvelgdamas į pasaulio neramus. Bet Demiurgas, tas kūrėjas viduje, ploja rankomis: "Stop! 🎬 Pakeiskime perspektyvą. O kas, jei tu, Bambanti, būtum ta liepsna? Scenoje viskas įmanoma – sukurkime naują realybę, surplus reality." Jis mato pasaulį kaip teatrą, kur Andrea Bocelli dainuoja Giacomo Puccini "Nessun dorma", primindamas 2006 metų Turino žaidynes su Luciano Pavarotti. Tai ne klaida, tai nauja scena. Improvizuok!
Ir štai, sėdėdamas prie to ekrano, jaučiu, kaip ta harmonija prasiskverbia į mano vidinę ekosistemą. Tukas, tas gatvinis stipruolis, murma: "Na, gerai, tie šokėjai ant ledo – jėga, bet aš noriu kalti, ne slysti. Bet va, tas žiedas Milane – 4,5 metro skersmens mechaninis žiedas, kas valandą šou nuo 17 iki 23 valandos – tai technika, kuri veikia!" Jis sublimuoja agresiją, tas Tukas, o Smalsusis priduria: "Kinų pianistas Lang Lang, dalyvavęs 2008 metų Pekino atidaryme, čia grįžta kaip olimpinis veteranas, grodamas duetą su italų mecosopranu Cecilia Bartoli." Tai tiltas tarp kultūrų, kaip ir tie trys gigantai – Rossini, Verdi ir Puccini, kurių muzika skamba per choreografiją. Gioachino Rossini, žinomas kaip italų Mocartas, išrado "Tournedos Rossini" patiekalą pensijoje, o jo "Sevilijos kirpėjas" įkvėpė net animaciją. Verdi, tas romantikas, jo vardas tapo akronimu Italijos sukilime, o Puccini, verizmo meistras, mirė palikęs nebaigtą "Turandot". Jie šoka ant ledo, tie gigantai, kartu pagerbdami Giorgio Armani, kuris mirė 2025 metais.
Bet viduje kova nesibaigia. Vladislava gundo: "Dieduli, o tie mados elementai parade – oi, kokie gražūs, noriu tokio apsiausto, minkšto kaip sėdynės Lexuse." O Evaldukas verkšlena: "Aš noriu, kad visi žiūrėtų ir galvotų, koks aš kietas, kaip tie sportininkai." Bet Demiurgas vėl: "Vaidmenų apkeitimas! 🔄 Tapk ta problema, Evaldukai. Ką tu nori pasakyti pasauliui?" Ir štai, iš to chaoso gimsta katarsis – išverk, išrėk, išjuok. Paleisk tai, kas užkonservuota. Nes ceremonija pagerbia tvarumą, naudodama esamus stadionus, be pirotechnikos, o muzika, kaip universali kalba, perteikia taiką, kaip 1998 metų Nagano žaidynėse su Beethoveno "Ode to Joy".
O Lietuvai? Mes ten su dešimčia sportininkų – slidinėjimas, biatlonas – maža delegacija, bet mūsų dainuojanti restauracija, kaip Z. Norkaus teorijoje, grįžta per muziką. Z. Norkaus teorijoje kultūra atspindi istorijos grįžimą su nauja jėga, kaip tie operos fragmentai, kurie šoka su šiuolaikiniais atlikėjais. Sėdžiu aš, Diedulis, ir galvoju: pasaulis yra miškas, pilnas instinktų ir hierarchijų, bet tokie renginiai – kaip sėdėjimas ant suoliuko, stebint, kaip kiti lekia. Gražu, estetiškai gražu, tiek, kad nori dar kartą pasižiūrėti.
Ir štai, pakilau nuo suoliuko, emocijos kilo, bet aprimau. Tai mano asmeninė išvada: harmonija nėra sanatorija, ji kova viduje, bet verta. (Diedulio) patarimas: prieš miegą pasižiūrėk tą atidarymą dar kartą, sėdėk ramiai, leisk vidiniams vaidmenims pasikalbėti – tai SDT dozė, kuri ramina sielą.
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
