Šiąnakt vėl minus dvidešimt, o troboje medis girgžda nuo šalčio. Polarinis sukūrys atlėkė iš šiaurės ir priminė, kad gamta vis dar didesnė už mus. Sėdžiu su raudonais marškiniais, kepurė ant galvos, ir galvoju – gal čia ne bausmė, o tiesiog senas geras priminimas, kad šiluma nėra duotybė.
Sėdžiu troboje, krosnyje traška storos malkos, o už lango – baltas, įniršęs pasaulis. Termometras lauke rodo minus dvidešimt, o vėjo gūsiai tokie, kad langai virpa. Polarinis sukūrys vėl čia. Gražiai mokslininkai pavadino – lyg mandagus, bet labai šaltas svečias iš Arkties. Atlėkė, pasisveikino ir dabar šaldo viską, ką pasiekia.
Girdėjau, viena mama vakar parduotuvėje bambėjo: „Vaikams į lauką neįmanoma išeiti, pirštinės per penkias minutes sušąla.“ Susiraukęs pilietis prie kasos pridūrė: „Anksčiau tokių žiemų nebūdavo, viskas dėl to prakeikto klimato keitimo.“ O garinantis paauglys su garuojančia arbata rankoje pro šalį ėjo ir metė: „Man tai gerai, bent jau mokyklą gal atšauks.“ Pikta močiutė iš kaimo, jei būtų girdėjusi, būtų atrėžusi: „Anksčiau ir minus trisdešimt būdavo, ir niekas neverkšleno!“
Velniai rautų, visi savaip teisūs. O aš sėdžiu ir žiūriu pro langą. Sniegas verpetuoja taip gražiai, kad net baisu. Lyg kas didelis balta šluota šluotų dangų. Mano raudoni marškiniai – vienintelė ryški dėmė šitam juodai baltam pasauly. Kepurė ant galvos, kojos ant taburetės, ir galvoju: šita šalta – ji sąžininga. Ne tokia kaip žmonių.
Žmonės sugeba šalti viduje net vasarą. O čia – viskas aišku. Šalta – tai šalta. Malkos dega – tai dega. Krosnis traška – vadinasi, dar gyvas. Ir tas staigus stratosferos atšilimas, apie kurį kalba per radiją, irgi nieko naujo. Kartais aukštai danguje sušyla, sukūrys susilpnėja ir šaltis pas mus leidžiasi. Gamta kvėpuoja. Kartais giliai, kartais paviršutiniškai.
Prisimenu, kaip vaikystėje per tokias naktis tėvas sakydavo: „Sėsk arčiau krosnies, berniuk, ir nezyzk.“ Dabar pats sau tą patį kartoju. Tik jau nezyziu. Tiesiog sėdžiu ir stebiu. Kaip sniegas lipdo langus, kaip kaminas dainuoja, kaip troba traška nuo šalčio. Po paraliais, gražu. Šalta, bet gražu.
Vienas kaimynas vakar skambino: „Tai ką, Dieduli, ar jau suledėjai?“ Sakau – ne, dar ne. Dar turiu malkų ir dar turiu humoro. O jis juokiasi: „Tai gerai, nes jei tu suledėsi, tai kas tada ant to suoliuko sėdės ir bambės?“
Ir tikrai. Šitas šaltis mane moko to paties, ko ir anksčiau: šiluma – ne savaime suprantamas dalykas. Ją reikia kurti. Malka po malkos. Žodis po žodžio. Žvilgsnis po žvilgsnio. Kartais užtenka tiesiog užkurti krosnį stipriau ir prisiminti, kad esi gyvas.
Rytą, jei sukūrys dar nepabėgs, išeisiu trumpam laukan. Užsidėsiu kepurę giliau, pasistatysiu apykaklę ir pastovėsiu. Ne tam, kad nugalėčiau šaltį. O tam, kad priminčiau sau – aš vis dar čia. Ir troba vis dar čia. Ir miškas vis dar didesnis už mus visus.
Kai labai šalta – nekovoji su ja. Tu ją priimi. Užsidedi dar vieną megztinį, užkuri krosnį stipriau ir primeni sau, kad šiluma prasideda ne lauke, o viduje. O jei visai blogai – eik pas kaimyną. Ten visada būna bent viena stiklinė arbatos ir vienas geras juokas.
Vasario 16-oji, minus dvidešimt vienas ir trispalvė ant stiebo. Diedulis galvoja apie mažas tautas, kurios galėjo išnykti kaip prūsai ar lyviai, bet neišnyko. Apie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė tai, kas buvo beveik neįmanoma.
Vakar – Valentino diena ir gėlės minus aštuoniuose. Rytoj – Tėvynės gimtadienis. O šiandien – sekmadienis, minus šešiolika, ir nė vieno kalendoriaus, kuris pasakytų, ką mylėti. Diedulis ant suoliuko bando susikalbėti su savimi. Nesiseka.
Valentino diena, šeštadienis, minus aštuoni. Prie gėlių kiosko eilė tokia, lyg dalintų šiltus megztinius. Diedulis ant suoliuko stebi – jaunas poras, mamą su sūnumi, pardavėją su nušalusiais pirštais – ir tyliai klausia savęs: ką reiškia meilė penkiasdešimtmečiui?
