Brolystė nėra kraujo reikalas, o tylos dalybos per atstumą. Muzika – tas nematomas siūlas, jungiantis du skirtingus dešimtmečius, vieną penkiasdešimtmetį ir kitą dar keturiasdešimt aštuonerių, abu nelengvo likimo, bet abu gyvus. Laiškas broliui Linui – ne popieriuje, o garsuose, kuriuos siunčiu paragauti su geromis ausinėmis, nes žodžiai kartais per tylūs, o ritmas – per garsus.
Sėdžiu čia, ant savo suoliuko, kažkur tarp Utenos ir Kauno, kur pečius kurenu lėtai, o oras dar žvarbus, ir galvoju, kaip tas laiškas prasidėtų. Viena mano dalis, tas Smalsusis, sako: "Ei, Dieduli, imk ir siųsk jam muzikos žinutę, tegul paklauso, kaip širdis plaka per ausines." O Evaldukas viduje virpa: "O jei Linas neatsakys? O jei jam nepatiks?" Bet Demiurgas, tas kūrėjas manyje, ploja rankomis: "Stop! Tai ne laiškas, tai scena. Siųsk jam lyrišką stilių pirmiausia, tegul pajunta vakarą verandoje." Ir štai, Linai, pirmoji žinutė: lyriškas stilius, skirtas ramiam refleksijos vakarui, kai sėdi ir galvoji apie tėvystę ar tiesiog apie tai, kaip pasaulis sukasi lėtai. Biologijos tyrimai rodo, kad melancholiška muzika aktyvina smegenų limbinius centrus, sukeldama dopamino išsiskyrimą, panašų į švelnų apkabinimą. Tai kaip mūsų vaikystės vakarai, kai tyliai sėdėdavom, o muzika užpildydavo tylą.
Bet tada Vladislava, ta tingioji hedonistė manyje, zirzia: "Dieduli, gana tų liūdnų melodijų, siųsk ką nors ritmingo, tegul Linas pajuda, juk jis dar jaunas, kūdas, o tu čia sėdi kaip rąstas." Ir aš paklūstu, nes vidinė kova – tai ne karas, o šokis. Antroji žinutė, Linai: ritmingas stilius, garažiuko energija, kai reikia įkvėpti judesio, maišto, to vidinio variklio, kuris neleidžia sustoti. Psichologijos studijos patvirtina, kad 120 BPM ritmas sinchronizuoja širdies plakimą su muzika, didindamas endorfinų lygį ir mažindamas stresą, lygiai kaip 80-ųjų retro garsai primena mūsų kartos jaunystę. Tai kaip tas laikas, kai abu lakstydavom po rajoną, o dabar – per 100 kilometrų, bet ritmas jungia.
O tada Bambantis išlenda, tas kritikas manyje, ir bamba: "Ech, tie jūsų muzikos stiliai, velniai rautų, kur tvarka? Siųsk Linui ką nors epinio, cinematic, tegul pajunta svorį, o ne šokinėja kaip vaikas." Ir aš giliai atsidūstu, nes jis teisus – gyvenimas ne visada linksmas šokis. Trečioji žinutė: cinematic stilius, Buru Guru ekspedicija, apie didžius lūžius, karus ar tiesiog apie mūsų šalies istoriją, kuri mus abu formavo. Istorijos faktai liudija, kad epinė muzika, kaip Hanso Zimmerio stiliumi, buvo naudojama senovės ritualuose, stiprinant bendruomenės ryšį per bendrą emocinį pakilimą. Linai, paklausyk, kaip styginiai auga, o būgnai dunda – tai mūsų brolystės filmas, kur atstumas tik fonas.
Bet Evaldukas vėl cypteli: "Dieduli, o jei Linui per sunkus tas cinematic? Siųsk ką nors tikro, bliuzo, patyrusio vilko, tegul pajunta tas klaidas ir pergales." Ir Demiurgas linkteli: "Gerai, vaidmenų apkeitimas – dabar tu esi bliuzo meistras." Ketvirtoji žinutė: blues/rock stilius, patyrusio vilko bliuzas, grubus, bet tikras, apie sunkias patirtis, kurias abu nešam. Biologiniai tyrimai rodo, kad bliuzo harmonika ir gitaros verksmas aktyvina parasimpatinę nervų sistemą, leidžiant katarsiui, panašiai kaip senovės graikų tragedijose. Tai kaip mūsų nelengvi likimai, Linai, bet muzika gydo, o ausinės – tiltas.
Galiausiai Žemėtas, tas lyriškasis manyje, šnabžda: "Užbaik ramiai, ambient, su lietuviškais šešėliais, tegul Linas pajunta gamtą, kultūrą." Ir aš pritariu, nes vidinė ekosistema – tai pusiausvyra. Penktoji žinutė: ambient/ethno stilius, Lietuvos šešėliai, meditacinis, su kanklių aidu. Psichologijos eksperimentai įrodo, kad ambient muzika su gamtos garsais mažina kortizolio lygį, skatindama mindfulness būseną, panašią į senąsias baltų apeigas. Linai, paklausyk visų šių žinučių, tegul jos sujungia mus per bangas.
Ir štai, sėdžiu toliau, emocijos pakilo, norėjau pakilti nuo suoliuko ir važiuoti tuos 100 kilometrų, bet aprimau – juk muzika artimesnė už kelią. O išvada paprasta: broliai neskuba, jie dalinasi garsais, ir tai stipriau už žodžius. Siunčiu laišką garsu, ne popieriumi – tegul ausinės primena, kad atstumas tik iliuzija, o ryšys – amžinas.
Pakruojyje per metus gimsta 70 vaikų, o eilėje į senelių namus – 55 žmonių. Buvęs darželis jau priima senolius. Kas vyksta, kai pastatas lieka, bet gyventojai keičiasi? Verandoje – apie tai, kaip Lietuva tyliai apsiverčia aukštyn kojomis.
Pew tyrimas rodo: 41 % JAV paauglių palaiko telefonų draudimą pamokų metu, bet tik 17 % – visą dieną. Lietuvoje ŠMSM verčia mokyklas ruošti tvarkas iki 2026 rugsėjo. Ar paaugliai mato tai kaip bausmę? Ar kaip šansą grįžti į realų pasaulį? Verandoje aptariame su ironija ir faktais.
O gal tik apsimetame, kad taip, nes žmogaus smegenys evoliucinio mechanizmo dėka linkusios slopinti mintis apie mirtį, kad išvengtų paralyžiuojančio nerimo, kaip aiškina psichologai remdamiesi teroro valdymo teorija.
