Tuščias suoliukas šalia

Tuias suoliukas alia

0:00

/419.959979

1×

Sėdžiu aš čia, sausio gale, kai dangus virš trobos kažkur tarp Utenos ir Kauno pakraščių atrodo kaip pilkas, susigūžęs vilnonis pledas, o pečius spragsi lėtai, lyg senas laikrodis, skaičiuojantis ne valandas, o prisiminimus. Šiandien mintys sukasi aplink praradimus, tuos tylius vagis, kurie ateina ne su trenksmu, o su šnabždesiu, palikdami tuščią vietą prie stalo, ant suoliuko ar širdyje. Artimiausių žmonių praradimus – tėvų, brolių, seserų, tų, kurie buvo kaip medžio šaknys, laikančios tave žemėje. Mes, lietuviai, gal ir galvojame, kad esame apsaugoti nuo tokios audros, nes turime savo tvoras, savo trobas ir savo tylą, bet ar tikrai? Ar pasiruošę? O gal tik apsimetame, kad taip, nes žmogaus smegenys evoliucinio mechanizmo dėka linkusios slopinti mintis apie mirtį, kad išvengtų paralyžiuojančio nerimo, kaip aiškina psichologai remdamiesi teroro valdymo teorija. Bet kai ji ateina, ta mirtis, mes stovime kaip tie medžiai be šaknų, linguojantys vėjyje, ir tik tada suprantame, kad ruoštis jai – tai kaip ruoštis audrai, kuri vis tiek išvers tvorą.

Evaldukas manyje, tas mažas berniukas su drebančiomis rankomis, jau kužda iš kampo: „Dieduli, o jei mama išeis? O jei brolis Linas, su savo butukais Naujininkuose, tiesiog nebeatsilieps telefonu? Aš nenoriu būti vienas, noriu, kad visi liktų.“ O Vladislava, ta amžina hedonistė, tempia ranką prie keptuvės: „Kol visi čia, geriau kepti koldūnus, su grietine ir svogūnais, nes rytoj gali būti per vėlu.“ Smalsusis, tas žinių rinkėjas, įsiterpia su savo skaičiais: Lietuvoje kasmet miršta apie 40 tūkstančių žmonių, o vidutinis amžius siekia 75 metus, bet gedulo procesas, kaip rodo tyrimai, vidutiniškai trunka nuo 6 mėnesių iki kelių metų, priklausomai nuo ryšio stiprumo. Bambantis niurzga: „Rupūžė kotryna, tie gydytojai tik vaistus kiša, o kai ateina laikas, visi laksto kaip vištos be galvos, tvarko popierius, o ne sielą.“ Demiurgas, tas režisierius manyje, ploja rankomis: „Stop! Pakeiskim roles – tu dabar esi tas praradimas, Evaldukai, ką nori pasakyti tiems, kurie lieka? Vladislava, tu esi laikas po laidotuvių, ką valgai, kad užpildytum tuštumą?“ Ir staiga viduje prasideda tas keistas šokis, kur baimė virsta žodžiais, o žodžiai – kažkokiu supratimu, kad ruoštis mirčiai – tai ne kaupti juodus drabužius, o gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė prie bendro stalo.

Lietuviai mes paruošti laidotuvių temai, oi paruošti – su savo karstais, giesmėmis ir vaišėmis, kur stalas lūžta nuo silkės ir dešros, lyg mirtis būtų proga pasisotinti, o ne apmąstyti. Tradicinėje lietuvių kultūroje laidotuvės trunka tris dienas, su šermenis ir gedulingais pietumis, bet psichologiniai tyrimai rodo, kad tokie ritualai padeda susidoroti su netektimi, stiprindami bendruomenės ryšius, kaip aiškina antropologai. Bet mirčiai? Ne, mes neparuošti. Mes slepiame ją po kilimu, kaip dulkes, kalbame apie sveikatą, bet ne apie galą, lyg žodis „mirtis“ būtų prakeiksmas, galintis ją prišaukti. O kai ji ateina artimiausiems – tėvui Romui, su jo Gervėčių šaknimis, ar seseriai Laurai, su jos teismais ir dukros Giedrute – tada pasaulis sustoja, ir tu sėdi ant suoliuko, žiūrėdamas į tuščią vietą šalia, kur kažkada sėdėjo kaimynas, bet ne, dėl kaimyno tai mes nesisielotume taip labai, nebent jis būtų skolingas už tą traktoriuką ar už tą tvorą, kurią pastatė kreivai. Sarkastiškai šypteli manyje ta dalis, kuri sako: „Kaimynas išėjo? Na, bent jau ramiau bus, nebebarsis dėl žolės aukščio.“ Bet kai prarandi artimą, tą, su kuriuo dalinaisi krauju ir prisiminimais, tada supranti, kad joks sarkazmas nepadės – tai kaip skylė krūtinėje, pro kurią švilpia vėjas.

Ir vis tiek, ar galima pasiruošti? Gal ir ne, nes žmogaus gedulo stadijos, kaip aprašė Elisabeth Kübler-Ross, apima neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir priėmimą, bet jos nėra linijinės, o kartais trunka visą gyvenimą. Aš galvoju apie savo giminę – brolį Tomą su jo namu Dvarčionyse, seserį Karoliną su Martynu, ir suprantu, kad praradimas yra kaip tas pečius, kuris užgęsta naktį, ir tu turi vėl jį kurenti iš naujo, su naujomis malkomis. Bet ruoštis – tai galbūt kalbėti apie tai dabar, kol visi gyvi, dalintis istorijomis, o ne laukti, kol liks tik nuotraukos. Dėl kaimyno gal ir juokautume, sakydami „velniai rautų, bent jau jo traktorius liks“, bet dėl artimo – ne, ten sarkazmas nutyla, ir lieka tik tyla ant suoliuko.

Ką šiandien įsidedu į savo kuprinę? Kad praradimas yra ne pabaiga, o nauja pradžia gyventi giliau, su daugiau meilės tiems, kurie dar čia, ir mažiau sarkazmo tiems, kurie šalia, net jei jie tik kaimynai. O tu, ar kada kalbėjai su artimaisiais apie mirtį, ar lauki, kol ji pati pradės pokalbį?