Kai obelis pasirinko ne namą

Prieš savaitę Lietuva ūžė taip, lyg kažkas būtų nutaręs patikrinti, ar visi mūsų stogai tikrai prisukti.

Vėjas vertė medžius, medžiai vertė elektros stulpus, o elektros stulpai vertė žmones prisiminti, kad šaldytuvas be elektros yra tiesiog spinta su silpstančia saviverte. Daugiau kaip ketvirtis milijono vartotojų vienu metu liko be šviesos. Tarp jų — ir mano sodybėlė.

Aš tuo metu buvau Lietuvos centre. Ne geografiškai — gyvenimiškai. Ten, kur negali mesti visko ir važiuoti, nors galvoje jau guli tavo namas.

Sodyboje turiu kamerą. Paprastai ji leidžia apsimesti, kad valdau padėtį: atsidarai telefoną, pamatai trobos kampą, žolę, gal katę, ir nurimsti. Šįkart kamera tylėjo. Ne dėl to, kad jai nebebuvo ką rodyti. Tiesiog nebuvo elektros.

Tačiau vaizduotė elektros nereikalauja.

Ji dirbo visu pajėgumu.

Ąžuolas jau buvo virtęs ant namo. Klevas — ant ūkinio pastato. Didžioji liepa, matyt, nusprendė nesismulkinti ir pasiėmė viską, kas dar liko. Mano galvoje medžiai krito labai tvarkingai, beveik pagal planą. Baimė apskritai yra kruopšti architektė. Jai tik parodyk sklypo planą — ji per naktį suprojektuos griuvėsius.

Nuvažiuoti galėjau tik po savaitės.

Privažiavęs pirmiausia pamačiau stogą. Jis buvo ten, kur ir palikau. Namas stovėjo. Ąžuolas stovėjo. Klevas stovėjo. Liepa irgi stovėjo, nors jos šakos atrodė taip, lyg būtų visą naktį su kažkuo rimtai ginčijusios.

O sena obelis gulėjo.

Ji lūžo visai šalia namo. Sunki, šlapia, pilna šakų ir dar nenukritusių obuolių. Jeigu būtų pasirinkusi vos kitą kryptį, mano sodybėlė būtų gavusi tokį smūgį, kuriam jokio gražaus kaimiško atsakymo neturiu. Galėtum sakyti „medis grįžo į namus“, „gamta pasiėmė savo“ ar dar ką nors poetiško. Bet stovėdamas šalia įlaužto stogo turbūt sakyčiau trumpiau.

Obelis pasirinko ne namą.

Žinau, medžiai nesirenka. Vėjas, kamieno puvinys, šaknys, permirkusi žemė, laja — visa tai susitaria be mūsų. Bet žmogui sunku dėkoti slėgio skirtumams ir medienos plaušams. Todėl padėkojau obeliai.

Pastovėjau prie jos kaip prie seno gyvulio, kuris ilgai tarnavo, o paskui atsigulė ten, kur dar galėjo nieko nesužeisti.

Penkios sekundės

Po kelių dienų telefone žiūrėjau vaizdus iš Nepalo. Rugpjūčio 26-ąją ledyno griūtis ten paleido žemyn vandenį, purvą, akmenis ir nuolaužas. Srautas ėjo per upių slėnius, nešė namus, kelius, tiltus. Vaizdo įraše tai neatrodė kaip vanduo. Atrodė kaip judanti žemė, kuri staiga prisiminė, kad jai visai nebūtina būti po kojomis.

Žiūrėjau per ilgai.

Bandžiau įsivaizduoti ne pačią katastrofą, o paskutines penkias sekundes prieš jai ateinant. Žmogus dar stovi savo kieme. Gal girdi trenksmą. Gal šaukia kitam. Gal pamato, kad tai, ką laikė upe, jau yra siena.

Interneto vaizde man pasirodė berniukas. Nežinau, ar jis ten iš tikrųjų buvo. Gal jį sukūrė mano galva, nes baimei neužtenka purvo — jai reikia veido. Mintyse jis šaukė tėvą. Tėvas gal jau bėgo. O gal stovėjo, nes kartais žmogus sustingsta ne todėl, kad kvailas, bet todėl, kad pasaulis per penkias sekundes pasidaro per didelis.

Tada pažvelgiau į savo obelį.

Skirtumas tarp jos ir tos purvo sienos toks milžiniškas, kad net gėda juos dėti į vieną sakinį. Mano namas liko stovėti. Aš turėjau laiko atvažiuoti po savaitės, apeiti kiemą, paliesti kamieną, nusifotografuoti, net pasvarstyti, nuo kurio galo pjausiu.

Ten žmonės laiko neturėjo.

Bet baimė abiem atvejais gimsta iš tos pačios nemalonios žinios: gamta nėra pikta. Ir tai visai neguodžia.

Jeigu ji būtų pikta, galėtume atsiprašyti. Pažadėti pasitaisyti. Parašyti skundą. Bet vėjas neturi nuomonės apie mano trobą. Ledynas nekeršija kaimui. Purvo siena neatsirenka, kas geras žmogus, kas blogas, kas dar negrąžino paskolos ir kas rytoj turėjo nuvesti vaiką į mokyklą.

Gamta ne baudžia. Ji vyksta.

Draugystė be sutarties

Aš noriu draugauti su savo medžiais. Noriu senti šalia jų, girdėti jų ošimą ir pasakoti svečiams, kuris ąžuolas ką matė. Labai norėčiau, kad jie būtų išmintingi senoliai, saugantys namus.

Tik medis nėra senolis. Jis nepasirašė sutarties, kad kris į kitą pusę.

Teks kviesti žmogų, kuris supranta kamienus geriau už mano sentimentus. Teks apžiūrėti šakas, pasirūpinti tuo, ką galima pasirūpinti, ir galbūt sugalvoti, kaip kamera dar kurį laiką veiktų dingus elektrai. Ne todėl, kad pasiruošęs žmogus nugali gamtą. Tiesiog jis palieka mažiau darbo savo baimei.

O visa kita — priimti.

Nemėgstu šito žodžio, kai jis ištariamas per lengvai. „Priimk“ dažnai reiškia: netrukdyk kitiems savo skausmu. Tikras priėmimas, man rodos, nėra ramus linkčiojimas. Kartais tai stovėjimas lietuje prie nulūžusios obels ir žinojimas, kad kitą kartą ji galėjo kristi kitaip.

Tą šeštadienį namas liko stovėti.

Obelis gulėjo.

Didieji medžiai virš manęs dar ošė. Klausiau jų ir pirmą kartą aiškiai supratau: noriu girdėti jų šlamėjimą, ne lūžimą. Bet draugystė su medžiais nėra pažadas, kad jie manęs nesužeis.

Tai tik leidimas kurį laiką būti greta.

Ir, po paraliais, šiandien to užtenka.

Šaltinių lentyna

• BNS: rugpjūčio 22-osios audros mastas Lietuvoje
• Reuters: Nepalas atkurs perspėjimo sistemą po 2026 m. ledyninės katastrofos
• ICIMOD: kaip ledyninių ežerų proveržiai paleidžia vandens ir nuolaužų srautus