Saksonijoje-Anhalte AfD surinko 43,8 procento balsų. Vokiečiai nori sienų, tvarkos ir teisės didžiuotis savimi. O aš verandoje klausau šeimos istorijos: kada namų saugojimas pavirsta spynos užtrenkimu iš vidaus?
Arbatinukas švilpia taip, lyg būtų ką tik pamatęs rinkimų rezultatus.
Telefone – 43,8 procento. Alternatyva Vokietijai, AfD, laimėjo Saksonijos-Anhalto žemės rinkimus. Ne kokiame užkampio seniūnaičių susirinkime, o Vokietijos žemėje, turinčioje parlamentą, vyriausybę, policiją, mokyklas ir teisę nemažai ką padaryti žmogaus kasdienybei.
Įsipilu arbatos. Pakelis plūduriuoja puodelyje kaip nuskendęs balsavimo biuletenis.
Ir galvoju: ką, po paraliais, tie žmonės išgirdo tokio, kad beveik kas antras atidavė balsą partijai, kurią tos žemės konstitucijos apsauga yra pripažinusi patikimai dešiniąja ekstremistine jėga?
Paskui susilaikau. „Tie žmonės“ – pavojinga pradžia. Žmogus, padėjęs kryžiuką prie AfD, nėra vienas bendras vokietis su vienu bendru ūsu. Vienas balsavo iš pykčio. Kitas – iš baimės. Trečias iš tikrųjų nori to, kas parašyta programoje. Ketvirtas nori, kad Berlynas pagaliau išgirstų rytinę Vokietiją. Penktam viskas nusibodo, o AfD bent jau kalba taip, tarsi būtų įsiminusi jo kaimo pavadinimą.
Bet skaičius nuo to nemažėja.
Reikia padėti puodelį tiesiai: tai buvo vienos žemės, o ne visos Vokietijos rinkimai. AfD gavo 39 iš 83 vietų. Iki savarankiškos daugumos pritrūko trijų mandatų. Kitos partijos bendradarbiauti su ja kol kas atsisako, todėl pirmadienio rytą Berlyne dar neiškabinta lentelė „Europa uždaroma remontui“.
Vis dėlto 43,8 procento nėra kosulys, kurį galima mandagiai pridengti nosine. 2021 metais AfD ten turėjo 20,8 procento. Per penkerius metus ji daugiau negu padvigubino savo dalį, o ilgai žemę valdžiusi CDU nukrito iki 17,2 procento.
Tai ne visa Vokietija. Bet tai labai garsiai prabilusi Vokietijos dalis.
Saksonija-Anhaltas yra rytinė žemė, kurioje susideda keli seni sluoksniai: VDR palikimas, gyventojų mažėjimas, jaunų žmonių išvykimas, silpnesni atlyginimai, uždaromos paslaugos, nepasitikėjimas Berlynu ir jausmas, kad didžiosios permainos visada atvažiuoja iš kitur, o sąskaitą palieka vietiniams. Prie to pridėk migraciją, brangią energiją, ekonominį nerimą, karą Ukrainoje, piktą socialinių tinklų teatrą ir federalinę valdžią, kuria daug kas netiki.
AfD prie šito stalo atsisėda ne su sudėtinga diagrama. Ji pasako: mes jus matome, jūs nesate kalti, kalti yra jie, o mes grąžinsime tvarką.
Tai vienas seniausių ir stipriausių politinių sakinių pasaulyje.
AfD siūlo saugoti tai, ko žmogus bijo netekti: namus, sienas, kalbą, šeimą, saugumą, pigią energiją, darbą, įprastą vyro ir moters pasaulį, teisę iškelti Vokietijos vėliavą be automatinio įtarimo.
Ir čia aš negaliu vien pasišaipyti.
Aš pats vokiečiams ne kartą sakiau: jūs negalite amžinai nešiotis Antrojo pasaulinio karo kaip akmens po marškiniais. Kaltė nėra paveldimas kraujas. Dabartinis vokiečių vaikas nėra atsakingas už tai, ką darė jo prosenelis. Vokietis turi teisę mylėti savo kalbą, muziką, miestus, tvarką, net savo velniškai punktualų traukinį – jeigu toks dar kur nors liko.
Žmogui reikia namų. Reikia „mes“. Be „mes“ lieka prekybos centro kortelė, algoritmas ir slaptažodis, kurį vėl pamiršai.
AfD tai suprato geriau už daugelį kairiųjų, kurie kartais kalba taip, tarsi kiekvienas prisirišimas prie savo šalies jau būtų įtartinas. Ji pasiūlė vokiečiui pasididžiavimą be atsiprašymo. Pasiūlė aiškias ribas pasaulyje, kuriame ribos nuolat juda. Pasiūlė paprastą šeimos paveikslą žmogui, kuris pavargo nuo žodyno, kasmet papildomo naujomis raidėmis.
Čia ir yra jos jėga. Ji ne vien gąsdina. Ji suteikia priklausymo jausmą.
Tačiau dovanos popierius dar nėra dovana.
AfD Saksonijos-Anhalto programoje „saugojimas“ greitai tampa kontrole. Partija nori centralizuotai spręsti, kokie vadovėliai tinka mokykloms. Ji siūlo nutraukti paramą iniciatyvai „Mokykla be rasizmo“, atsisakyti privalomo mokyklos lankymo ir leisti mokymą namuose. Gimnazijose norėtų matyti tik ketvirtadalį kiekvienos kartos mokinių. Vaivorykštės vėliava jai tampa grėsme, o valstybės vėliava – atsakymu.
Kultūros įstaigos paramą gautų tada, kai prisidėtų prie vokiškos tapatybės stiprinimo. Organizacijoms vien ištikimybės Konstitucijai esą neužtektų – dar reikėtų „patriotinės laikysenos“. Kas išduos pažymėjimą, kad patriotiškumo kiekis kraujyje pakankamas, programoje aiškiai neparašyta.
Migracijoje vartojamas žodis „remigracija“. Oficialiai AfD aiškina, kad Vokietijos piliečių pagal kilmę neskirstys. Tačiau šalia jos vaikšto žmonės, kuriems remigracija reiškia spaudimą išvykti net „neasimiliavusiems“ Vokietijos piliečiams. Pats Ulrichas Siegmundas 2023 metų susitikime Potsdame kalbėjo apie politinę strategiją, kuri pirmiausia turi pasirodyti normali ir simpatiška, o griežtesnius sprendimus atnešti vėliau.
Todėl man nereikia ieškoti slapto plano rūsyje po sena spinta. Didžioji jo dalis surašyta viešai per daugiau kaip pusantro šimto programos puslapių. „Paslaptis“ slypi ne dokumento slėpime, o eilėje, kuria dalykai atnešami.
Pirmiausia – šiluma: jūs savi, jūs teisūs, jūs per ilgai tylėjote.
Paskui – priešas: migrantai, kairieji, žalieji, žiniasklaida, nevyriausybininkai, Briuselis.
Galiausiai – institucijos: mokykla, kultūra, visuomeninis transliuotojas, politinis švietimas, konstitucijos apsauga. Ne tankais. Biudžeto eilutėmis, vadovų pakeitimais, programų uždarymu, naujais reikalavimais.
Demokratijos durys retai išlaužiamos iš karto. Dažniau kažkas labai mandagiai pakeičia spyną.
Man, lietuviui, čia pasidaro ypač nejauku.
AfD federalinė programa nori ne dabartinės Europos Sąjungos, o laisvesnio „tėvynių Europos“ sambūrio. Ji priešinasi bendrai Europos užsienio ir saugumo politikai, NATO ir ES plėtrai į rytus, siūlo panaikinti sankcijas Rusijai ir atkurti „Nord Stream“. Ukraina, jos akimis, turėtų likti neutrali – už NATO ir Europos Sąjungos ribų. 2026 metų birželį AfD Bundestage reikalavo baigti Vokietijos paramą Ukrainai.
Saksonijos-Anhalto AfD aplinkoje ryšiai su Rusija nėra vien romantiškas Čaikovskio klausymas vakare. Kandidatai vyko į Rusiją, rašė rusiškai žiniasklaidai, organizavo prorusiškus sambūrius ir reikalavo grįžti prie artimų santykių. Žemės konstitucijos apsauga oficialiai nurodo, kad šis partijos skyrius siekia Vokietijos suartėjimo su Rusijos Federacija.
Ar tai reiškia, kad kiekvienas AfD rinkėjas yra slaptas Putino draugas? Ne. Toks sakinys būtų kvailas ir tingus. Daug jų turbūt nori tik pigesnių dujų ir karo pabaigos. Žmogus, kuriam mėnesio gale trūksta pinigų, geopolitiką kartais matuoja šildymo sąskaita.
Tačiau Putino dovanos irgi turi popierių. Pigesnės dujos kainuoja priklausomybę. „Taika“ be užpultos šalies valios gali reikšti ne taiką, o atokvėpį užpuolikui. O Vokietijos pasitraukimas iš vakarietiško saugumo ryšio mums, gyvenantiems prie Rusijos, nėra vokiečių vidaus saviraiškos eksperimentas.
Jis ateina iki mūsų sienos.
Mano senelis buvo lietuvis. Gyveno krašte, kurį valdė Lenkija, todėl 1939 metais atsidūrė Lenkijos kariuomenėje. Buvo kulkosvaidininkas. Kovojo prieš vokiečius, pateko į jų nelaisvę ir pabėgo.
Šeimos istorijoje didžiosios valstybės niekada nebuvo abstrakcija. Vokiečiai nebuvo „ekonomikos variklis“, rusai nebuvo „alternatyvus saugumo partneris“. Jie ateidavo su uniformomis, sienų žemėlapiais ir svetima teise nuspręsti, kas mes būsime.
Vėliau sovietmetis išmokė dar vienos pamokos: okupantas beveik niekada nevadina savęs okupantu. Jis sako, kad išlaisvina, saugo, atkuria tvarką, gina tikruosius žmones nuo išsigimusių elitų. Žodžiai visada atvažiuoja keliomis valandomis anksčiau už sunkvežimius.
Todėl aš žiūriu į Vokietiją ne kaip į priešą. Priešingai. Būtent pokario Vokietija man yra vienas įdomiausių Europos stebuklų: šalis, kuri po nusikaltimo ne tik atsistatė, bet ir mokėsi savo galią surišti su teise, sąjungomis bei atsakomybe. Ji tapo patikima ne todėl, kad nustojo būti vokiška, o todėl, kad nusprendė nebebūti viena.
Man patinka Vokietija. Aš ten gyvenau, dirbau, keliavau. Mačiau ne vadovėlinę valstybę, o žmones, virtuves, stotis, darbą, humorą, kuris kartais ateina penkiomis minutėmis vėliau, nes pirmiausia reikia užpildyti formą.
Todėl ir neramu. Ne todėl, kad laukiu naujo Vermachto už Nemuno. Istorija nesikartoja su tais pačiais batais. Neramu, nes Vokietijos patikimumas buvo pastatytas ant jos gebėjimo didžiuotis ne vien savimi, bet ir savo apribojimais: Europa, teisė, kompromisas, atsakomybė silpnesniam.
AfD sako: gana apribojimų. Būkime vėl šeimininkai.
Rytų Europoje mes žinome, kad šeimininkas be kaimynų ilgainiui pradeda matuoti tvorą.
Kairė irgi moka sukvailėti. Kai kiekvienas nepatogus klausimas apie migraciją pavadinamas neapykanta, kai žmogus sugėdinamas už savo kalbą, šeimą ar nerimą, kai sudėtingas pasaulis padalijamas į pažangius ir atsilikusius – radikalioji dešinė gauna dovaną su kaspinu.
Bet čia svarbu nesumaišyti dalykų. Nemalonus kairysis moralizavimas ir valstybės galios naudojimas žmonių teisėms siaurinti nėra tas pats. Politinę brandą parodo ne tai, ar žmogus kalba švelniai. Ji pasimato tada, kai jis turi valdžią ir vis tiek palieka teises tam, kurio nemėgsta.
Brandi kairė turi girdėti žmogaus norą priklausyti ir saugiai gyventi. Brandi dešinė turi pripažinti, kad tauta nėra kraujo tyrimas ir kad mažuma neprivalo dėkoti daugumai už teisę būti. O brandi demokratija turi pakelti pralaimėjimą nesudegindama stadiono.
Šiandien daug politikos panaši į futbolo ultrų sektorių: už, prieš, savi, svetimi, o paskui kažkas sviedžia kėdę ir klausia, kodėl dingo aikštė.
Nueinu užkaisti dar vandens ir užduodu tą kvailai didelį klausimą: ką aš galiu padaryti?
Negaliu perauklėti Saksonijos-Anhalto. Negaliu vokiečiui iš Kauno paaiškinti, už ką jam balsuoti. Ir nenoriu. Demokratija, kurioje žmonėms leidžiama rinktis tik tol, kol jie pasirenka mano partiją, yra labai plonas daiktas.
Bet aš dirbu su vaikais, paaugliais ir mokytojais. Mano mažas pasienis yra klasė. Ten galima mokyti ne vien „teisingos nuomonės“, o gebėjimo ištverti sudėtingumą: mylėti savo šalį ir nebijoti kitos; saugoti ribas ir nežeminti atvykusiojo; ginčytis ir nepadaryti priešininko nebe žmogumi; matyti, kaip baimė ieško kaltininko.
Gal mūsų karta kažko neišmokė. Gal per daug pasakojome, kokia nuomonė gera, ir per mažai – kaip atpažinti viliojančią blogo sprendimo logiką. Gal jaunam žmogui davėme tarptautiškumą kaip moralinę komandą, bet neparodėme, kodėl sąjunga kartais yra ne tapatybės praradimas, o mažos šalies išlikimo būdas.
Mano senelis turėjo kulkosvaidį. Aš turiu klausimą ir klasę.
Atrodo menkiau. Bet kol kas geriau.
Lauke debesys eina iš vakarų. Ne visi jie audros debesys. Kai kurie tiesiog neša lietų, kurio reikia laukams. Štai ko nenoriu prarasti: gebėjimo žiūrėti į Vokietiją ne vien su baime ir ne vien su naiviu pasitikėjimu.
Arbatinukas vėl sušvilpia.
Šįkart išjungiu jį laiku.
Dar vienas skersvėjis iš Vokietijos
Pirmą kartą Vokietijoje buvau ne konferencijų salėje ir ne prie vadovo stalo. Pusę metų gyvenau Miunchene ir dirbau gamykloje – paprastas darbininkas svetimoje šalyje, besimokantis jos ritmo nuo cecho grindų.
Praėjo maždaug dvidešimt metų, ir ketverius metus vadovavau Vokietijoje įsteigtai asociacijai. Į tą pačią šalį grįžau jau kitu žmogumi: nebe prie staklių, o atsakingas už kitus. Vokietija man nėra žemėlapio spalva. Joje likę du mano gyvenimo aukštai – darbininko ir vadovo.
Todėl kartą kolegos iš Kelno paklausiau tiesiai: jeigu Rusija pultų Lietuvą, ar vokiečiai mus gintų? Paprašiau ne diplomatinio, o nuoširdaus atsakymo. Jis pasakė: „Ne.“ Vieno žmogaus žodis nėra Vokietijos sprendimas ir neatšaukia nei NATO, nei čia dislokuojamos vokiečių brigados. Bet tas trumpas „ne“ liko manyje kaip skersvėjis kambaryje, kuriame, rodos, visi langai uždaryti.
Audrai praėjus negalėjau pasiekti sodybos: nebuvo elektros, kamera tylėjo, o galvoje jau gulėjo namas. Nuvažiavęs radau seną obelį, kritusią visai šalia sienos. Tą vakarą supratau: su medžiais norime draugauti, bet jų pažadų neturime.
Lietuva gavo pažymį. Vieną. Suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,0 – viena moteris, vienas vaikas, viena galimybė. Diedulis sėdi troboje ir skaičiuoja tai, ko nėra. O labiausiai skauda ne statistika – skauda tyla ten, kur turėtų girdėtis vaikai.
Pakruojyje per metus gimsta 70 vaikų, o eilėje į senelių namus – 55 žmonių. Buvęs darželis jau priima senolius. Kas vyksta, kai pastatas lieka, bet gyventojai keičiasi? Verandoje – apie tai, kaip Lietuva tyliai apsiverčia aukštyn kojomis.
