Giminės ritualai be švenčių

Sėdžiu ant suoliuko ir žiūriu į kaimynų pusę. Matau, kaip jie ruošiasi eilinei giminės šventei: balti staltiesių kraštai, išnuomotos palapinės, dirbtinės šypsenos ir tas nepatogus „networking’as“, kur visi bando pasirodyti geresni, sėkmingesni ir laimingesni, nei yra iš tikrųjų. Žiūriu į tai ir galvoju – kaip mes toli nuėjome nuo to, kas mus iš tiesų daro Gentimi.

Mano atmintyje geriausi giminės ritualai niekada nevykdavo prie serviruotų stalų. Jie vykdavo prie malkų krūvos. Arba bulviakasio lauke. Arba statant kaimynui tvorą.

Pastebėjote, kaip pasikeičia atmosfera, kai žmonės paima į rankas kirvį ar kastuvą? Išnyksta tas poreikis demonstruoti savo statusą, pasakoti apie naujus automobilius ar karjeros pasiekimus. Kai skaldai malkas, tavo vienintelė valiuta yra tavo jėga, tavo ritmas ir tavo gebėjimas dirbti išvien su kitu. Čia nėra vietos vaidybai – arba tu pataikai į rąstą, arba ne. Arba tu paduodi rąstą draugui laiku, arba ne.

Tai yra tikrieji ritualai. Juose nėra „koučingo“ elementų, bet juose yra daugiausia terapijos. Kai du vyrai tylėdami krauna malkas į rietuvę, tarp jų įvyksta daugiau tikro bendravimo nei per dešimt prabangių vakarienių. Tai bendras judesys, bendras tikslas – pasiruošti žiemai. Tai instinktas, kuris sako: „Mes pasirūpinsime savais“.

Šiais laikais mes bandome „kurti ryšius“ per ekranus ar dirbtinius renginius. Mes vadiname tai bendruomene, bet iš tikrųjų esame tik svetimi žmonės, žiūrintys į tą patį fejerverką. Tikra bendruomenė gimsta per įšalą ir per bendrą fizinį krūvį. Kai tavo rankos kruvinos, o nugara skauda, tavo kaimynas tampa tavo broliu ne todėl, kad jis tau pasakė gražų tostą, o todėl, kad jis stovėjo šalia, kai reikėjo nuversti seną ąžuolą.

Man skauda žiūrėti, kaip mes prarandame šitą paprastumą. Kaip mes pradedame gėdytis savo „ūkiškumo“ ir bandome tapti steriliais miesto gyventojais, kurie net kaimyno vardo nežino. Bet tiesa ta, kad kai ateis tikrasis šaltis, tavo „Linkedin“ kontaktai tau malkų neatneš. Atneš tas kaimynas, su kuriuo rudenį tylėdamas taisei tvorą.

Nereikia mums daugiau švenčių. Mums reikia daugiau bendrų darbų. Mums reikia grįžti prie tų ritualų, kur nereikia kalbėti, nes už mus kalba mūsų veiksmai. Kur gerumas yra ne mandagus žodis, o pagalba pakeliant sunkų rąstą. Tai yra gruntas. Tai yra tai, kas iš tiesų mus jungia, kai visos kitos iliuzijos išgaruoja kaip dūmai iš sodybos kamino.

Nekviesk kaimyno vakarienės – pakviesk jį kartu susitvarkyti griovį. Pamatysi, kaip greitai nukrenta kaukės ir kaip lengva tampa suprasti, kas yra kas. Gentis gimsta ne prie stalo, o prie bendro darbo, kur kiekvienas žino savo vietą ir savo vertę.