Svajonės praėjo kaip debesys
Sekmadienį prie Kauno rotušės sėdi žmogus, kurio gyvenimas susiklostė kitaip, negu jis tikėjosi. Praeiviai siūlo paguodą ir sėkmę. Šuo siūlo medį. Virš jų eina debesys, o žodis „viskas“ pamažu keičia reikšmę.
23:00. Tėvai rėkia „eik miegot!", o Discord serveriuose – gedulas. Vaikai čiulpia paskutinius laisvės lašus prieš rytojų. Apie paskutinį atostogų vakarą ir tai, ko tėvai nesupranta.
Sausio 4-oji. 23:00 val. Jūs, tėvai, jau rėkiat: „Eik miegot, rytoj į mokyklą!“. O aš, Diedulis, sėdžiu virtualiame „Garaže“ (Discord serveriuose) ir stebiu situaciją. Čia vyksta gedulas. Tikra laidotuvių nuotaika.
Jūsų „mažieji pacukai“ (kaip sako mano vidinis Bambantis) nemiega ne todėl, kad yra neklausantys. Jie bando „iščiulpti“ paskutinius laisvės lašus. Jie žaidžia taip intensyviai, lyg rytoj būtų pasaulio pabaiga. Ir jiems tai YRA pabaiga. Rytoj 8:00 baigiasi jų autonomija. Rytoj prasideda „Sistema“.
Matau susirašinėjimus: – „Seni, nenoriu.“ – „Vėl ta fizika.“ – „Mirsim.“
Jie bijo ne mokslo. Jie bijo rutinos ir laisvės praradimo. Mano vidinis Evaldukas (kuris vis dar bijo mokyklos) juos puikiai supranta. Tėvai, nerėkit ant jų šįvakar. Leiskit jiems pabūti zombiais. Tai jų paskutinė naktis laisvėje.
Rytoj ryte nežadinkit jų su džiaugsmu „Kelkis, saulute!“. Tiesiog paduokit arbatos ir patylėkit. Pagarba gedintiems.