Sekmadienio liūdesio šokis

Mugėje visi kažką buvo padarę savo rankomis. O aš tą sekmadienį neturėjau ką parodyti. Tik liūdesį, kurio niekas nepirktų.

Mugė užsidaro

Sekmadienį Kaune buvo mugė. Ėjau pro ją tris kartus, lyg būčiau pametęs kažką tarp medinių šaukštų, megztų kojinių ir molinių puodelių.

Mažos šeimos stovėjo savo palapinėse. Vienas žmogus drožė, kitas kepė, trečias laikė ant stalo mažą pasaulį, kurį pats buvo sulipdęs. Už prekystalio sėdėjo moteris, šalia jos vyras, tarp dėžių sukinėjosi vaikas. Gal jie buvo pavargę. Gal vakare susipyks dėl pinigų, lietaus ar to, kas turėjo supakuoti likusias žvakes. Bet žiūrint iš šalies atrodė, kad jie turi vieną bendrą daiktą. Ne palapinę. Ne verslą. Tokį mažą žodį – mes.

Aš atsisėdau ant suoliuko.

Rugsėjo pabaigos saulė buvo šviesi, bet jau nebešildė kaip vasarą. Tokia saulė apšviečia daiktus ir tuo pačiu praneša, kad greitai jų nebematysi. Medžių lapai dar laikėsi, nors kai kurie, gudresni, jau gulėjo apačioje ir nebeapsimetinėjo.

Žmonės ėjo pro šalį su maišeliais. Kažkas nusipirko medaus. Kažkas – paveikslą. Kažkas vedėsi vaiką už rankos. O aš galvojau apie santykius, kurie niekur neišėjo, nes žmonės tebėra gyvi, tačiau pačių santykių jau nebėra.

Ne visada jie miršta garsiai. Kartais nebūna nei išdavystės, nei paskutinio pokalbio, nei užtrenktų durų. Žmogus vis dar pakelia ragelį. Jo vardas tebėra tavo telefone. Jis gali sėdėti už to paties stalo, miegoti kitame lovos krašte, parašyti „kaip laikaisi?“ ir net nuoširdžiai norėti atsakymo.

Tik tarp jūsų jau nebežydi tai, kas žydėjo.

Laidotuvės be karsto

Psichologė Pauline Boss tokią būseną pavadino dviprasmiška netektimi. Ji atsiranda tada, kai žmogus viena prasme yra, o kita – jo nėra. Kūnas gali būti šalia, bet artumas, atmintis, sveikata ar ankstesnis vaidmuo pasitraukę. Arba žmogaus fiziškai nėra, tačiau viduje jis tebegyvena taip stipriai, kad durys vis dar atrodo tuoj prasiversiančios.

Paprasta mirtis žiauri, bet ji bent jau turi gramatiką. Buvo. Mirė. Palaidojome. Susirinkome. Kažkas išvirė sriubos. Kažkas pasakė netinkamą sakinį. Po to liko kapas, data ir teisė gedėti.

O ką daryti, kai žmogus gyvas?

Kur nešti gėles, kai ilgiesi jo ankstesnio balso? Kam pareikšti užuojautą, kai dviejų žmonių „mes“ išblėso be oficialios mirties? Kokią juodą juostelę prisisegti, kai tavo artimiausias žmogus tebėra šalia, tik pats nebegali būti tau artimas taip, kaip buvo?

Tokiam gedului nėra laidotuvių, todėl jis ilgai neranda vietos kūne.

Jis persirengia nuovargiu. Pykčiu. Darbu. Noru tvarkyti dokumentus. Jis išvažiuoja į seminarą, atsistoja prieš žmones, gražiai kalba, juokauja, padeda, atsako į klausimus. Vakare dar pataiso skaidres. Kitą rytą vėl užsiveda.

Darbas čia nėra priešas. Kartais darbas – geras, senas nuskausminamasis. Jis neleidžia žmogui subyrėti tada, kai subyrėti nėra kur. Bet nuskausminamasis nepašalina žaizdos. Jis tik susitaria su ja, kad ši palauks iki sekmadienio.

O tada ateina savaitgalis.

Telefonas tyli. Nėra salės, nėra svetimų akių, kurioms turi būti gyvas. Niekas neprašo išmintingo atsakymo. Atsisėdi automobilyje arba ant suoliuko ir staiga išgirsti, kiek daug tavęs visą savaitę nekalbėjo.

Todėl sekmadieniai kartais tokie tušti. Ne todėl, kad juose nieko nevyksta. O todėl, kad pagaliau nustoja vykti tai, kas neleido pajusti.

Gedulas, kuriam neduodame leidimo

Kennethas Doka rašė apie nepripažintą gedulą – netektį, kuriai aplinka nesuteikia visos teisės būti gedulu. Žmonės nelabai žino, ką su ja daryti. Jie skuba taisyti:

„Bet juk jis gyvas.“

„Gal pats per mažai stengeisi.“

„Reikia kurti santykį.“

„Visiems būna sunkių laikotarpių.“

„Neužsiciklink.“

„Pagalvok pozityviai.“

Jaunesnis dar gali pasakyti, kad tu jau per senas pradėti iš naujo. Vyresnis – kad ieškai spyglių užpakalyje. O ypač dvasingas žmogus paaiškins, ką ši kančia turi tave išmokyti, nors tu jo nieko neklausei.

Žmonės dažnai moko ne todėl, kad žino. Jie moko todėl, kad svetimas liūdesys kambaryje jiems nepatogus. Jis neturi rankenos. Jo negalima pakelti ir padėti į lentyną.

Jeigu žmogus mirė, galima apkabinti gedintįjį ir bent trumpam patylėti. Bet jeigu mirė santykio pavidalas, aplinkiniams norisi surasti kaltąjį, metodą arba vilties šūkį. Tarsi kiekviena netektis būtų sugedęs arbatinukas, kuriam tereikia pakeisti kaitinimo elementą.

Kai santykio nebėra, nors žmogus tebėra, liūdesys nėra kaltinimas. Jis nėra nuosprendis kitam. Jis tik pripažįsta, kad kažkas buvo brangu.

Ir gal čia skaudžiausia dalis. Gedime ne vien žmogaus. Gedime savęs, kuriuo buvome su juo. To savo balso. To juoko. Tos kūno ramybės, kai nereikėjo saugotis ar laikyti viso stogo. Gedime ateities, kuri buvo savaime suprantama, kol vieną dieną pasirodė, kad ji niekur nepasirašė sutarties.

Šuo, kuris nieko nepatarė

Pro suoliuką praėjo šuo. Paprastas, neveislinis, pilkšvas. Paėjo kelis žingsnius, atsisuko ir pažiūrėjo.

– Ko lauki? – paklausė.

Bent jau man pasirodė, kad paklausė.

– Kad praeitų, – pasakiau.

Šuo pauostė šlapią grindinį.

– O jeigu nepraeis?

– Tada nežinau.

Jis dar sekundę pastovėjo. Nesiūlė kvėpavimo pratimo. Nepasakojo, kad kitiems būna blogiau. Neprašė įvardyti trijų dalykų, už kuriuos šiandien esu dėkingas.

Paskui nubėgo paskui savo žmogų.

Pamaniau, kad gal mokėjimas liūdėti prasideda ne tada, kai žinai, ką su liūdesiu daryti. Gal jis prasideda tada, kai nustoji reikalauti, kad šis tuojau išeitų.

Raineris Maria Rilke aštuntajame Laiške jaunam poetui liūdesį vaizdavo ne kaip svetimą užpuoliką, o kaip kažką naujo, kas įžengia į žmogų ir jį keičia. Jis ragino liūdesio valandą būti tyliam ir kantriam, nes dar nežinome, kas su mumis vyksta.

Čia Rilke gražus, nors gal truputį per daug tvarkingai apsirengęs mūsų purvinam suoliukui. Tikras liūdesys ne visada kilnus. Jis gali norėti saldaus. Gali pavydėti besijuokiančiai šeimai. Gali nenorėti aplankyti sergančio žmogaus. Gali pykti ant to, kurį myli, ir mylėti tą, ant kurio pyksti.

Pyktis kartais yra ne meilės priešingybė, o paskutinė išsekusios meilės tvora.

C. S. Lewisas savo užrašuose apie gedulą nebandė atrodyti išmintingas. Jo liūdesys blaškėsi, ginčijosi, prarasdavo tikėjimą ir vėl prie jo artėdavo. Tai svarbu: gedėjimas nėra gražiai kylanti linija. Vieną dieną žmogus valgo sriubą ir kalba apie orą. Kitą – nuo svetimo palto kvapo jam sugriūva visas vidinis namas.

Nėra egzamino, kuriame įrodytume, kad liūdime brandžiai.

Mokytis liūdėti

Mes mokomės dirbti, vairuoti, kalbėti prieš auditoriją, suteikti pirmąją pagalbą. Yra kursų, kaip vadovauti, parduoti, išlaikyti santykius ir būti laimingam pirmadienio rytą.

Bet beveik nėra kurso, kaip liūdėti.

Gal todėl, kad toks kursas prastai parduodamas. Negali pažadėti sertifikato „Moku priimti tai, ko pakeisti negaliu“. Negali garantuoti, kad po šešių užsiėmimų žmogus nustos ilgėtis. Liūdesys apskritai prastas klientas: ateina ne laiku, nesilaiko programos ir nemėgsta motyvuojančių skaidrių.

Vis dėlto mokytis galima.

Ne technikos. Leidimo.

Leidimo kurį laiką nebūti tuo, kuris laiko kitus. Leidimo nekurti prasmės tą pačią dieną, kai kažkas viduje sugriuvo. Leidimo dūsauti be diagnozės, verkti be gražios priežasties, važiuoti automobiliu be tikslo, sėdėti ant suoliuko ir niekam neaiškinti, kodėl tavo veidas toks.

Francis Welleris, rašydamas apie liūdesį, primena seną dalyką: žmonės ilgai gedėjo ne vieni. Buvo bendruomenė, ritualas, daina, ugnis, ranka ant peties. Dabartinis žmogus dažnai turi gedėti tarp dviejų susitikimų, tyliai, kad netrukdytų našumui. O jei netektis dar ir neoficiali, jis lieka be ritualo ir be liudininkų.

Gal suoliukas gali būti mažas ritualas.

Ateini. Atsisėdi. Nieko netaisai. Pripažįsti: šito nebėra. Ne viso žmogaus. Ne viso gyvenimo. Bet šito – nebėra.

Tada pasakai antrą sakinį: tai buvo brangu.

Ir trečio kurį laiką nereikia.

Liūdnas katinas

Kai mugė pradėjo skirstytis, kitame suoliuko gale atsirado katinas. Nežinau, iš kur. Katėms nereikia bilieto į žmogaus dramą. Jos ateina, kur nori.

Jis atsisėdo toli nuo manęs. Pažiūrėjo ta pačia kryptimi.

Su katinu, supratau, man lengviau sutarti negu su daugeliu žmonių. Katinas neklausia, ką išmokai. Jam nesvarbu, ar tavo liūdesys pagrįstas. Jis net nebando būti šalia. Tiesiog yra tame pačiame šaltame ore.

Gal todėl norėčiau išmokti būti liūdnu katinu.

Ne žmogumi, kuris profesionaliai išgedėjo ir padarė iš to septynias įžvalgas. Ne tuo, kuris iš skausmo pastatė prekės ženklą. Ne tuo, kuris pirmadienį jau grįžo stipresnis.

Tiesiog gyvu padaru, kuris šiandien mažiau juda.

Rytoj darbai vėl užves variklį. Bus keliai, salės, žmonės, klausimai. Mechanizmas veiks, gal net puikiai. Bet sekmadienio suoliukas dėl to nebuvo klaida. Jis leido bent valandą neaplenkti savęs.

Liūdesys nėra gyvenimo pertrauka. Jis irgi yra gyvenimas.

Saulė leidosi. Mugės palapinės viena po kitos dingo. Popierinis maišelis nusirito grindiniu ir įstrigo prie suoliuko kojos.

Katinas nepasakė nė žodžio.

Aš irgi.

Ir kažkaip abu supratome.

Knygos ir žmonės, atsisėdę šalia

• Pauline Boss – psichologė ir šeimos tyrėja, davusi vardą dviprasmiškai netekčiai; jos knyga Ambiguous Loss: Learning to Live with Unresolved Grief padeda suprasti gedulą be aiškios pabaigos.
• Kenneth J. Doka – gedulo tyrėjas, išplėtojęs nepripažinto gedulo sąvoką: skausmo, kurio visuomenė nemato arba nelaiko „teisėtu“.
• Rainer Maria Rilke, Letters to a Young Poet – ypač aštuntasis laiškas apie liūdesį, kantrybę ir tai, kas tyliai keičiasi žmoguje.
• C. S. Lewis, A Grief Observed – netvarkingi, sąžiningi užrašai iš gedulo vidaus, be tvarkingo sveikimo grafiko.
• Francis Weller, The Wild Edge of Sorrow – apie liūdesį, ritualą ir tai, kodėl žmogui sunku gedėti visiškai vienam.